Buvęs “libertarinis marksistas” Mickas Hume’as 1999-2009 m. turėjo savaitinę skiltį laikraštyje “The Times” ir nuo to laiko reguliariai rašė pagrindiniams Didžiosios Britanijos laikraščiams, tokiems kaip “The Sun” ir “The Daily Mail”. M. Hume’as buvo portalo Spiked-online.com redaktorius ir iki šiol rašo į Spiked. Šiuo metu jis yra nuolatinis The European Conservative interneto svetainės apžvalgininkas.
– Pasak Vikipedijos, buvote marksistas, libertarinis marksistas….
Taip, buvo laikas, kai mėgau save taip vadinti, nes pastebėjau, kad tai erzina visus teisingus žmones abiejose diskusijų pusėse. Libertarai to nekentė, o kairieji irgi. Tačiau šiomis dienomis neturiu politinės etiketės, kurią galėčiau sau priklijuoti. Manau, kad viena iš politikos problemų yra ta, kad esame įstrigę su XX a. kalbomis – kairieji, dešinieji, konservatoriai, marksistai… – o politika pasikeitė. Mes tiesiog neturime tinkamos kalbos dabarčiai apibrėžti.
– Vis dėlto tada save laikėte marksistu, ar ne?
Taip, tikrai. Devintajame dešimtmetyje, kai man buvo dvidešimt metų, buvau pradėjęs leisti žurnalą “Living Marxism” (Gyvasis marksizmas).
– Jūs buvote Didžiosios Britanijos revoliucinės komunistų partijos veikėjas.
Taip.
– Daugelis žmonių mano, kad tai, kas vyksta Vakaruose su žodžio laisve ir tuo, ką mes vadiname leftistine (woke) ideologija, kuri apima visus šiuos LGBT ir lyčių klausimus, yra kultūrinis marksizmas. Kaip buvęs marksistas, ar sutinkate su tuo?
Ne, nemanau, kad naudinga tai vadinti kultūriniu marksizmu. Tai šiek tiek panašu į generolus Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, kurie bandė kariauti paskutinį karą, bandė kovoti su vakarykščiu priešu, užuot supratę, kad buvo išrastas kulkosvaidis ir pasaulis pasikeitė.
Manau, kad vadinti tai kultūriniu marksizmu yra tarsi bandymas rasti kažką praeityje. Iš tikrųjų tai yra kažkas naujo. Verčiau jį apibūdinčiau taip, kaip mano draugas Frankas Furedi (Frank Furedi), t. y. kaip technokratijos, ideologijos neturinčios valdymo politikos, sujungtos su tapatybės politika, derinį.
Identiteto pažadinta politika suteikia technokratams politinę kalbą, kuria jie gali pateisinti savo valdžią, kai neturi savo ideologijos. Tai yra naujas reiškinys. Galite jį vadinti kaip norite, bet jis toks ir yra.
– Taigi tikriausiai nesutinkate su Viktoru Orbanu, kai jis kartą pasakė – beje, būdamas valstybinio vizito Jungtinėje Karalystėje metu – kad tarp elito, kilusio iš 1968 m. seksualinės revoliucijos Vakaruose, ir buvusių komunistinių Rytų Europos režimų yra ryšys…
O ne, aš su tuo sutinku. Noriu tik pasakyti, kad jei bandome rasti praeities etiketę tam, kas vyksta šiandien, tarsi prarandame prasmę. Vyksta kažkas naujo. Mes nekovojame vakarykščiame mūšyje. Turime kovoti šiandienos mūšį. Bet aš sutinku su šiuo konvergencijos tašku. Pabudę kairieji paveldėjo stalinistų neapykantą laisvei.
Kai buvau jaunas, maniau, kad esu kairysis, nes tikėjau, kad žodžio laisvė ir demokratija – du principai, kurie man visada gyvenime rūpėjo, – yra kairiųjų reikalai. Istoriškai jie tokie ir buvo.
Tačiau šiandien kairieji yra abiejų šių dalykų priešai. Taigi aš ir mano draugai buvome vieninteliai kairieji, kurie net devintajame dešimtmetyje pasisakė prieš tai, kai buvo cenzūruojami fašistai, cenzūruojami konservatoriai, sakoma, kad žmones reikia nutildyti.
Tai prasidėjo tada, ir nuo pat pradžių mes visada buvome už žodžio laisvę. Taigi mano principai yra tokie patys, ne tik politikoje.
– Jungtinėje Karalystėje disidentai ne tik “deplatformuojami” (pašalinami socialiniuose tinkluose), bet dabar jie gali būti “debankinami” (persekiojami valdžios). Šiais metais taip nutiko Nigelui Farage’ui…
Mano senas bendražygis. Dirbau su Nigelu Brexit partijoje.
– Ką gi, jo banko sąskaitos buvo uždarytos, ir dabar jau tikrai žinome, kad tai įvyko dėl jo politinių pažiūrų. Taip pat žinome, kad ir kitiems žmonėms, pavyzdžiui, Laisvo žodžio sąjungos nariams, Jungtinėje Karalystėje taip pat buvo įšaldytos sąskaitos. Ar šis žmonių varžymas yra naujausias totalitarinio dreifo jūsų šalyje etapas?
Esu labai dėkingas Nigeliui, nes jis atskleidė, kaip toli tai nuėjo. Kapitalistinės visuomenės viršūnėje turime ideologų, kurie yra pasirengę sunaikinti žmones, padaryti juos, kaip Nigelas pats apibūdino, nebe asmenimis, atimdami iš jų teisę turėti banko sąskaitą. XXI amžiuje, jei neturi banko sąskaitos, vadinasi, tu neegzistuoji, tiesa? Jūs negalite veikti.
– Nigelas Farage’as sakė, kad jam gali tekti išvykti iš Jungtinės Karalystės, jei ten negalės turėti banko sąskaitos.
Būtent.
– O jam sąskaitas atsisakė atidaryti keliolika bankų.
Keli kiti, taip. Esu įsitikinęs, kad dabar jis ją gaus dėl viso šio triukšmo. Bet vis dėlto jis padarė didelę paslaugą atskleisdamas, kaip toli tai nuėjo. Taigi, tai labai svarbus dalykas.
– Ar tai konkrečiai bankai, ar korporacijų pasaulis?
Taip yra visame įmonių pasaulyje. Jei klausotės įmonių vadovų pokalbių, dabar jie kalba tik apie įvairovę, tvarų vystymąsi ir visus panašius klausimus.
– Kodėl? Kas juos skatina tai daryti?
Atrodo, tarsi kapitalistai nebetiki kapitalizmu. Jie prarado gebėjimą pateisinti save ir savo padėtį visuomenėje. Jei sakau: “Mes esame čia tam, kad įdarbintume žmones ir uždirbtume pelną”, tai yra netinkamas kalbėjimas net tarp pačių kapitalistų. Taigi jie ieško kažkokios naujos misijos, kažkokio vertės visuomenėje jausmo.
Tai prieštarauja žodžio laisvės ir laisvos visuomenės interesams. Ir tai tarnauja ir jų interesams, ideologija ir “cancel” kultūra iš tikrųjų yra naujas būdas drausminti dirbančiųjų klasę, nurodant paprastiems žmonėms, ką jie gali sakyti, ko negali sakyti, ką jie gali galvoti ir ko negali galvoti.
– Ir tai ne tik įmonių pasaulis. Balandžio mėn. laikraštyje “Daily Mail” parašėte straipsnį apie naują įstatymo projektą – Darbuotojų apsaugos įstatymą, kurį pasiūlė Riši Sunako vyriausybė, siekdama drausminti įmones, nesilaikančias šios naujos budulių ideologijos.
Taip, šis naujas įstatymas suteiktų žmonėms teisę paduoti į teismą savo darbdavius dėl to, kad jie išgirdo kažką, kas jiems nepatinka darbo aplinkoje. Iš tikrųjų jį pasiūlė pora liberalų, tačiau vyriausybė jam pritarė. Taigi tai dar vienas ženklas, kaip šie dalykai eina į viršų. Konservatorių partija – tai konservatyvi vyriausybė – iš tikrųjų stumia šį įstatymo projektą.
– Vykdydamas kampaniją prieš Liz Truss dėl Konservatorių partijos vadovo posto, Sunakas sakė, kad jei taps ministru pirmininku, jis kovos su “viešąjį gyvenimą persmelkusias nesąmones”, “padarys galą smegenų plovimui, vandalizmui ir rodymui pirštu” ir “gins britų laisves”.
Būtent.
– Taigi tai dar vienas sulaužytas pažadas…
Taip. Žinote, politikus turime vertinti pagal tai, ką jie daro, o ne pagal tai, ką jie apie save kalba. O konservatoriams labai gerai sekasi sakyti kalbas apie žodžio laisvę, demokratiją ir britų vertybes. Tačiau praktiškai šalį valdo valstybės tarnautojai ir technokratai, kurie 100 procentų atsidavę šiai “woke cancel” kultūrai. Ir vyriausybė jiems visiškai nesipriešina. Taigi Konservatorių partija yra problemos dalis, o ne jos sprendimas.
– Tiesą sakant, praeityje keli Didžiosios Britanijos ministrai pirmininkai kritikavo tai, kas vyksta universitetuose. Ir Borisas Johnsonas, ir Theresa May sakė, kad nori atkurti žodžio, mąstymo ir akademinę laisvę Jungtinės Karalystės universitetuose. Ar šiuo tikslu kas nors buvo padaryta?
Jie priima įstatymą, kuris turėtų apsaugoti akademinę laisvę, ir sako, kad ketina paskirti atsakingą asmenį, savotišką žodžio laisvės carą. Galima sakyti, kad tai žingsnis teisinga linkme, tačiau įstatymas nėra atsakymas.
Vyksta kultūrinis karas. Turite su juo kovoti. Ir vien tik popieriuje surašyti įstatymą ir pasakyti, kad universitetuose egzistuoja žodžio laisvė, problemos neišspręsime.
Amerikoje galioja Pirmoji pataisa – auksinis žodžio laisvės teisinės apsaugos standartas. Tai nesustabdė Amerikos universitetų nuo to, kad jie žengė šiuo keliu toliau ir greičiau nei mes, ribodami akademinę laisvę.
Taigi, tai žingsnis teisinga linkme, tačiau įstatymas to neišspręs.
– Atrodo, kad problema yra ir tai, kad britų policija stebi socialinę žiniasklaidą. Lenkijos Teisės ir teisingumo partijos lyderis Jaroslawas Kaczyńskis (Jaroslavas Kačynskis) kartą paminėjo pavyzdį motinos, kuri buvo suimta savo vaikų akivaizdoje savo namuose Jungtinėje Karalystėje už tai, kad socialiniame tinkle “Twitter” pavadino vieną vyrą vyru, nors tas vyras prisistatė esąs moteris. Vargšė moteris buvo suimta kelioms valandoms, o policija jai iškėlė baudžiamąją bylą. Galiausiai ji laimėjo bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau tai užtruko kelerius metus. O J. Kaczyńskis sakė, kad kol Lenkiją valdys PiS, ji išsaugos žmonių laisves ir Lenkija netaps totalitarine, kaip Vakarų Europa.
Iš tiesų gana keista, kad policija Didžiojoje Britanijoje jau kelerius metus labiau domisi, kaip kartą pavartojau šūkį, “policing the tweets”, o ne “policing the streets”.
Ji tapo savotiška minčių policija. Jie apsėsti to, ką žmonės kalba socialiniuose tinkluose, ir persekioja juos už dalykus, kurie nėra nusikaltimai.
Vadinti žmogų vyru, kuris yra vyras, nėra nusikaltimas. Net pavadinti moterį vyru taip pat nėra nusikaltimas. Bet kažkodėl jie sugalvojo šiuos dalykus laikyti nusikaltimais.
Įdomu tai, kad jie pradėjo registruoti vadinamuosius neapykantos incidentus: Jie nusprendė, kad tai nėra nusikaltimas, bet nusprendė, kad tai yra neapykantos kalba. Taigi, jūsų pavardė būtų įtraukta į šį registrą, net jei nepadarėte nusikaltimo, o tik pasakėte netinkamą dalyką internete.
Užtenka pažvelgti, kaip jie elgiasi su “Just Stop Oil” protestuotojais, kurie blokuoja Londono greitkelius, – policija jų klausia, ar gali jiems padėti, ar jie norėtų vandens, ir viskas gerai. O kai atvažiuoja vairuotojai ir patraukia tuos žmones nuo kelio, policija grasina suimti vairuotojus, o ne kelių blokuotojus. Taigi, policija Didžiojoje Britanijoje yra didelė problema.
Tai yra naujos rūšies totalitarizmas. Tai ne kareiviški batai ir žmonių mušimas. Tai bandymas kontroliuoti, ką žmonės kalba, o ne nusikaltimų sprendimas. Jei į jūsų namus įsilaužiama, policija neatvyksta. Jei pasakysite netinkamą dalyką ir pavadinsite ką nors vyru “Twitter” tinkle, jie atvyks.
Savo straipsnyje apie šį darbuotojų apsaugos įstatymą pateikėte hipotetinį pavyzdį, kad knygynas kviečia J. K. Rowling. Taigi, kaip suprantu, Jungtinėje Karalystėje niekas nedrįstų pakviesti J. K. Rowling. Vadinasi, garsi rašytoja, kuri, vadovaudamasi tiesa, teigia, kad tik biologinės moterys yra tikros moterys, Jungtinėje Karalystėje buvo išbraukta iš viešojo gyvenimo, tiesa?
Akivaizdu, kad jai tai negalėjo rūpėti, nes J. K. Rowling atšaukti negalima. Ji yra daugiausiai parduodama autorė pasaulyje. Taigi, ji yra labai įtakingoje padėtyje, kad galėtų duoti atkirtį tiems, kurie bando ją atšaukti, bet taip, ji negali pasirodyti viešame forume be didžiulių protestų, o viskas, ką ji pasakys socialinėje žiniasklaidoje, bus puolama iš visų pusių.
Ji neįtikėtinai drąsiai pasisakė už tai, kad egzistuoja dvi lytys ir kad tai yra biologiškai nulemtas pasidalijimas bei gyvenimo faktas.
Tačiau taip pasielgdami su J. K. Rowling, padarydami sunkumų net tokiam žmogui kaip ji normaliai veikti visuomenėje, galite išgąsdinti daugybę kitų žmonių, kurie pagalvos: jei jie gali taip pasielgti su ja, ką jie galėtų padaryti su manimi? Jie galėtų mane sunaikinti. Jie galėtų išmesti mane iš darbo. Galėčiau netekti viso pragyvenimo šaltinio.
Taigi, tai turi daug didesnį poveikį kitiems žmonėms.
Todėl dabar susiduriame su savicenzūros problema, kuri yra viena didžiausių problemų, su kuriomis šiandien susiduriame Vakarų visuomenėje.
Ne tik valstybinė cenzūra ar “Twitter” cenzūra, bet ir žmonės, kurie patys nesako, ką galvoja, nes bijo pasekmių. Arba jie nebežino, ką jiems leidžiama sakyti, nes politinė aplinka taip greitai keičiasi. Kokį žodį man leidžiama vartoti šią savaitę? Nežinau.
Taisyklės nuolat perrašomos iš naujo. Taigi, savicenzūra yra didelė problema, todėl žmonėms, kurie tiki žodžio laisve, taip svarbu iškelti vėliavą, kad suteiktumėte žmonėms pasitikėjimo jausmą, jog jie nėra vieni ir yra kažkas, dėl ko jie gali susitelkti.
Žmonės žemyninėje Europoje linkę manyti, kad Jungtinėje Karalystėje bent jau yra įvairi su laisva spauda ir žiniasklaida. Spėju, kad su tuo nesutinkate, nes parašėte knygą, pavadintą taip: “Laisvos spaudos nėra – ir mums jos reikia labiau nei bet kada anksčiau”.
Viskas yra reliatyvu. Palyginti su kai kuriomis šalimis, man patinka britų spauda. Tačiau ji labai suvaržyta. Kur kas labiau suvaržyta nei anksčiau, kai pradėjau jai rašyti. Kiekvienas laikraštis turi įvairovės komandą, kuri tikrina vartojamą kalbą, ir tai labai trukdo. Be to, britų spauda susiduria su naujomis teisinėmis problemomis.
Turime privatumo įstatymus. Šmeižto įstatymas Didžiojoje Britanijoje visada buvo didelė spaudos problema, nes spaudai buvo keliamos bylos dėl šmeižto. Dabar turtingieji ir galingieji dažniau naudojasi privatumo teise. Būtent tuo naudojasi tokie žmonės kaip princas Haris, bandydami kontroliuoti spaudą. Šie privatumo įstatymai yra didelė problema ne tik žodžio laisvei, bet ir demokratijai, nes šie du dalykai visada labai glaudžiai susiję, o Didžiosios Britanijos parlamentas niekada nepriėmė jokių privatumo įstatymų.
Tony Blairo Naujoji leiboristų vyriausybė priėmė Žmogaus teisių įstatymą, pagrįstą Europos žmogaus teisių konvencija. Tai suteikė teisėjams milžiniškus įgaliojimus. Jie pasinaudojo šia galia ir iš esmės sukūrė privatumo įstatymą. Šie teisėjai, o ne parlamentas ar vyriausybė, nusprendė, ką galima ir ko negalima skelbti britų spaudoje.
– Jungtinėje Karalystėje parlamento suverenitetas dabar neribotas, todėl konservatorių dominuojamas parlamentas galėtų visa tai labai lengvai pakeisti.
Žinoma, galėtų. Ir jie dažnai sakė: “Mes ketiname atsikratyti Žmogaus teisių akto” ir “Mes ketiname pasitraukti iš Europos žmogaus teisių konvencijos”.
Tačiau nieko neįvyko, nes prieš juos buvo sutelktos įvairios jėgos: Teisėjai, advokatai, didžioji žiniasklaida, valstybės tarnyba…
Žmogaus teisių aktas ir teisėjų įgaliojimai yra labai stipriai remiami, o vyriausybė niekada neturėjo pakankamai drąsos, nervų ir politinės valios. Viskas priklauso nuo politinės valios, kaip jūs sakote, pasinaudoti parlamentiniu suverenitetu ir tai pakeisti.
Jie leido teisėjams rašyti šį privatumo įstatymą, ir tai yra siaubinga situacija.
– Taigi, ar ar dar yra vilčių dėl Jungtinės Karalystės?
Na, pažvelkite į Nigelo Farage’o incidentą.
Viena vertus, tai rodo, kaip toli siekia problema. Tačiau reakcija į jį, palaikymas, visuomenės pasipiktinimas ir tai, kad visi už tai atsakingi žmonės turėjo atsistatydinti… Kairieji daug metų persekiojo bankus ir niekada nieko nepasiekė. Nigelas Farage’as per savaitę atsikratė geriausių bankininkų.
Taigi visuomenės pasipiktinimas tokiu išpuoliu prieš žodžio laisvę rodo, kad yra vilties. Tai rodo, kad galime sutelkti jėgas už žodžio laisvę kaip pagrindinę mūsų civilizuotos visuomenės vertybę. Tačiau tam turime iškelti vėliavą ir kovoti. Turime pereiti į puolimą.
Žodžio laisvė yra pagrindinė mūsų visuomenės laisvė. Be jos negalime turėti jokių kitų laisvių. Ir ji turi apimti teisę įžeidinėti. Spinoza prieš 350 metų sakė, kad laisvoje valstybėje kiekvienas žmogus gali galvoti, ką nori, ir sakyti, ką galvoja. Tai vis dar yra pozicija, už kurią turime kovoti. Ir mes vis dar to nepasiekėme.
