1990 m. „Misteris gėjus” Italijoje, buvęs homoseksualų aktyvistas Luca Di Tolve (Luka di Tolvė) savo interneto svetainėje paskelbė apmąstymus apie Tikėjimo mokymo dikasterijos deklaraciją „Fiducia Supplicans” ir apgailestavo, kad Vatikano dokumentas sukėlė skausmą, sumaištį ir kančią tiems, kurie „kovoja už skaistumą”.
L. Di Tolve, kuris Mergelės Marijos dėka pakeitė savo gyvenimą, dabar padeda žmonėms, jaučiantiems potraukį tai pačiai lyčiai.
Sausio 11 d. įraše jis pabrėžė, kad, priėmus Vatikano tekstą, marginalais tapo tie, kurie „kovoja už skaistumą, ištikimybę, kovoja prieš savo impulsus ir pagundą pasiduoti netikroms laisvėms, kurios atitraukia mus nuo sveiko gyvenimo aukos ir tolina nuo Dievo, nuo meilės, nuo išganymo”. Taip pat rašydamas jaučia sumišimą ir sielvartą dėl išdavystės.
„Mane kankina šio dokumento sukelta sumaištis, gimusi socialiniame kontekste, kuriame tam tikri nepagrįsti pasaulietiški klystkeliai bando plaukti ant tokių „pastoracinių pasiūlymų” bangos, kad patvirtintų santykių, kurie, kaip gerai žinome, negimsta Dievo širdyje, natūralumą; turiu omenyje ne tik homoseksualius santykius, bet ir santykius tarp išsiskyrusių ir „antrą kartą susituokusių” asmenų bei visas sąjungas, kurios vadinamos „nereguliariomis situacijomis” – terminas, paliekantis plačią interpretacijos laisvę.
Todėl šis dokumentas Bažnyčią stato į pažeidžiamumo padėtį:
Jis suteikia savo pusę tiems, kurie dirba komunikacijos srityje ir kurie siekia kovoti su mūsų tikėjimu, sunaikindami visa, kas pasauliui kelia „skandalą”: skaistybę, tyrumą, tiesą.
Iškraipydami meilės ir gailestingumo prasmę, tokie manipuliacijų išminčiai lydi tuos, kurie įšoka į „žaislų šalį”, kur viskas leidžiama, viskas yra meilė, viskas yra šventa ir verta Dievo palaiminimo.
Tačiau, kaip sako popiežius Pranciškus, melas, kompromisai ir sumaištis sukelia susiskaldymą ir duoda supuvusių vaisių: įtarumą ir karą tarp brolių.
Šventasis Tėvas neseniai tai priminė: „Velnias reiškia dalintojas”. Velnias visada nori sukelti susiskaldymą”.
Velnias skaldo, nes „jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas” (Jn 8, 44).
Pamiršti vyrai ir moterys, pamirštos motinos ir tėvai, ypač jauni ir labai jauni žmonės šaukiasi pagalbos; tai ne tik tos pačios lyties potraukį jaučiančių žmonių reikalas, bet ir visai visuomenei gresia pavojus, kad bus patvirtinta klaida, kurioje ji jau gyvena:
tiek daug jaunų žmonių, atitinkančių šį ištižusios visuomenės mentalitetą, atmeta santuoką, net civilinę. Jie atmeta bet kokį įsipareigojimą, bet kokią atsakomybę, bet kokį ryšį, kuris, pasaulio nuomone, gali virsti grandine, užkertančia kelią laisvei.
Tačiau gerai žinome, kad mūsų laisvę varžančios grandinės yra tos, kurias sukuria nuodėmė, o ne meilė ir rūpinimasis kitais.
Mūsų jaunimas nėra nei mokomas, nei jam liudijama apie Santuokos sakramento ištikimybę, grožį ir galią;
Kas jiems kalba apie šeimą kaip kelią į šventumą? Kas jiems liudija apie tikėjimą kaip visišką savo valios ir gyvenimo patikėjimą Dievui? Kas šiandien turi drąsos atsiskleisti kalbėdamas mūsų jaunimui apie pamirštas vertybes, tokias kaip garbė, sąžiningumas, atsakomybė, drąsa, išsižadėjimas, skaistumas?
Kas jiems kalba apie vyriškumą ir moteriškumą kaip apie nuostabias, unikalias ir neginčijamas dovanas, kurias Dievas sukūrė, kad perteiktų savo triasmenės meilės paveikslą?
Daugiavaikės šeimos vis rečiau pasitaiko, išmetimo kultūra, kurią primetė viena dominuojanti mintis verčia mus „daryti tai, ką jaučiame, kad norime daryti”, gyventi paviršiumi ir „iš nuogirdų”, vadovautis jausmais ir troškimais, kenkiant aplinkinių kančioms, ir siūlo suktą gyvenimo būdą, kai vienintelis tikslas – siurbti, kad patenkintume savo apetitus.
Tačiau meilė yra ne imti, o duoti.
Taip, tikri atstumtieji esame mes, kurie kovojame už skaistybę, ištikimybę, priešinamės savo potraukiams ir pagundai
pasiduoti netikroms laisvėms, kurios atitraukia mus nuo sveiko gyvenimo aukos ir atitolina nuo Dievo, nuo meilės, nuo išganymo.
Visuomenė aukština ir giria sportininką ar žvaigždę, kuris aukoja savo gyvenimą dėl sėkmės, tačiau žmogus, kuris kovoja prieš savo egoizmą, impulsus, silpnybes, kad pasiektų šventumą (tikslą, į kurį visi esame pašaukti), laikomas bepročiu, išsišokėliu, išsigimėliu, indoktrinuotu, suklaidintu žmogumi.
Argi jūs taip pat nekenčiate kartu su manimi matydami tiek daug krikščionių, kurių sąžinę anestezuoja nesveikos doktrinos?
Ar taip pat nepastebite, kad daugelis krikščionių gyvena pagal „pasidaryk pats” evangeliją, kai pasiima tai, kas jiems įdomu, ir atmeta tai, kas jiems nepatinka, kaip greitajame maiste ar prekybos centre?
Čia lyg jie būtų idėjų prekybos centre.
Gaila dėl šių Bažnyčią gaubiančių viliojančių teorijų padarinių; gaila dėl įvairių klaidingų ir destruktyvių interpretacijų, kuriomis bandoma pasipriešinti per amžius Bažnyčios tėvų, katekizmo ir magisteriumo sukurtam turtui.
Noriu nuolankiai ir nuoširdžiai šauktis pagalbos, prašydamas popiežiaus Pranciškaus ant kelių ir visų šių mano brolių, kurie kasdien kenčia ir aukoja savo kančias dėl Bažnyčios gerovės, vardu:
Padėkite mums, Šventasis Tėve, mums reikia tėvų, mes norime jaustis padrąsinti ir palaiminti”.
