Kol ši data – 1941-ųjų birželio 22d. – bus įrašyta ne tik kalendoriuje, bet ir žmonių širdyse, tol kelelis į Budavonės miško pakraštį, menantį skaudžią trijų Vilkaviškio vyskupijos kunigų kančią, vienos iš ilgiausių metų dienos vidudienį vis atves tikėjimu gyvenančius ir drįstančius jį liudyti čia susikaupti šv .Mišių aukoje.
Ir šiemet birželio 25 d. vidudienį, Bažnyčiai minint Nekaltąją Švč. Mergelės Marijos širdies iškilmę, Budavonės (Bartninkų parapija) miške prie vietos, kurioje buvo enkavedistų žiauriai nužudyti kunigai Vaclovas Balsys, Justinas Dabrila, Jonas Petrika, maldininkai prašė dangiškosios motinėlės, kankinių karalienės dieviškos stiprybės ir palaimos. Meldė, kad niekuomet nebūtų užmiršta ši vieta bei prašė, kad tikėjimo malonė šiame netikėjimo pasaulyje liktų šviesos, džiaugsmo, meilės šaltiniu.
Šv. Mišioms vadovavo Vilkaviškio dekanas kunigas Virginijus Gražulevičius, prie altoriaus kartu meldėsi kunigai Alvydas Dvareckas, Virginijus Vaitkus, Audrius Kurapka, Jonas Cikana, Vaclovas Stakėnas (Bartninkų, Gižų, Pajevonio, Kybartų parapijų klebonai ir altarista). Giedojo Bartninkų bažnyčios choristai.
Trumpoje homilijoje kunigas V. Gražulevičius pastebėjo, kad į šią vietą atėję nusilenkiame tūkstančiams krikščionybės kankinių ir tegul tie kankiniai, jų dvasios ir tikėjimo stiprybės pavyzdys drąsina ir teikia vilties, kad jie būdami Viešpaties malonės šviesoje, yra užtarėjai mūsų tikėjimo kelionėje.
Dalyvavimas bendroje maldoje nukankinimo vietoje reiškia, kad esame žmonės, kuriems reikalinga Viešpaties palaima, teikianti tikėjimo šviesos, vilties stiprybės. Linkėjo ne tik širdyje laikyti visus tuos prieš aštuonis dešimtmečius nutikusius įvykius, bet eiti per gyvenimą aplinkui skelbiant, liudijant, kad Dievo meilė yra begalinė, teikianti paguodą.
Pabaigoje visi drauge sukalbėjo Marijos litaniją, prašant dangiškosios motinėlės užtarimo mūsų gyvenimuose, visuose reikaluose, kad galėtume džiaugtis, jog mūsų dangiškoji motina laiko mus savo širdyje.
Bartninkų parapijos klebonas Alvydas Dvareckas perskaitė marijampoliečio poeto Jeronimo Šalčiūno kaip ir kiekvienam ankstesniam kasmetiniam Budavonės įvykių minėjimui parašomą eilėraštį. Šiemetinį padaugintą tekstą patarnautojai padalino visiems šv. Mišių dalyviams.
Klebonas A. Dvareckas dėkojo visiems maldininkams, o už kaskart sutvarkomą vietą – Bartninkų seniūnei Violetai Raulinaitienei ir seniūnijos vyrams. Atskirai nuoširdžios padėkos nusipelno kaskart šią kankinystės vietą sutvarkant ir gėlėmis papuošiant Vida Žemaitaitienė ir kitos Vartų kaimo moterys.
Besiskirstančius žmones palydėjo choristų giesmė „O Marija, motinėle… laimink mūsų tėviškėlę, jos globėja esi…“ Prie paminklo liko daug atneštų žvakių – tarsi širdžių – liepsnelių. Gėlės, puošusios sovietmečiu išsprogdinto paminklo vietą, netruks nuvysti. Tačiau šioje paslaptimi ir kančia alsuojančioje pamiškėje savo šlovinimo giesmes nuolatos gieda paukščiai ar maldą palieka nors ir retkarčiais, be progos, bet širdies vedami, užsukantys žmonės.
