Kalbant apie etinius ir filosofinius klausimus, nuolat išsiskiria nuomonės dėl eutanazijos, kuri apibrėžiama kaip „paciento mirties pagreitinimas, siekiant išvengti tolesnių kančių“. Ši tema dažnai minima politiniuose ir medicinos sluoksniuose, verčia susimąstyti apie mūsų moralines vertybes ir visuomenės požiūrį.
Ilgą laiką intensyviai nagrinėta tema, kelia aštrias šalininkų ir jų priešininkų diskusijas, kurių esmė neapsiriboja vien medicininėmis procedūromis. Jos paliečia žmogaus orumo, autonomijos, užuojautos ir gyvybės šventumo aspektus. Atsiradus eutanazijai, kyla nesutarimai ir dėl paties gyvenimo, kurį būtų verta gyventi, apibrėžimo.
Eutanazijos šalininkai ir jų priešininkai
Eutanazijos šalininkai teigia, kad asmenys, ypač susiduriantys su skausmu ir nepagydomomis ligomis, turi teisę patys kontroliuoti savo gyvenimą. Jie mano, kad pacientai turėtų turėti galimybę pasirinkti, ar tęsti gyvenimą, ar jį nutraukti. Eutanaziją laiko atjautos galimybe pacientams, patiriantiems didelius skausmus, ir gerbiančia jų gebėjimą priimti sprendimus dėl savo gyvenimo.
Eutanazijos priešininkai pabrėžia prigimtinę ir nekintančią žmogaus gyvybės vertę, o eutanaziją laiko slidžia galimo piktnaudžiavimo, nuvertinant žmogaus gyvybę ir jos autonomiją, pakopa. Jie pasisako už tai, kad būtų gerinama priežiūra ir parama gyvenimo pabaigoje, didinant paliatyvios pagalbos galimybes ir kuriant visapusišką sistemą, kuri padėtų palengvinti kančias, o ne pagreitintų mirtį.
Šiose diskusijose dėl eutanazijos, kuriose susiduria autonomijos ir žmogaus gyvybės vertės principai, būtina apžvelgti įvairias perspektyvas, kurios dažnai užgožia tikrąją žmogaus gyvybės vertę.
Kultūrinės ir ekonominės kliūtys
Viena iš priežasčių, kodėl eutanazija susiduria su moraliniais iššūkiais, yra kultūrinės kliūtys, kurios temdo supratimą apie tikrąją žmogaus gyvybės vertę. Kaip mes suvokiame gyvenimo kokybę, ir šią sąvoką siejame su tuo, kas daro gyvenimą prasmingu – priklauso ir tolimesni mūsų pasirinkimai. Dažnai žmonės yra linkę vertinti gyvenimo vertę remdamiesi tokiais veiksniais kaip finansinis stabilumas, turtingas gyvenimas, socialinė padėtis ir matomų kančių nebuvimas. Tačiau jei žmogus patiria dideles psichines ar fizines kančias, įprastai jis linkęs vertinti eutanaziją kaip racionalų pasirinkimą, nes mano, kad jo gyvenimas neatitinka visuomenės nustatytų “verto gyventi gyvenimo” standartų.
Įsivaizduokite daugiasluoksnį tortą, kuris vaizduoja įvairias mūsų egzistencijos dalis. Viršutinis sluoksnis – tai, ką visuomenė dažnai vertina: finansinę gerovę, socialinę sėkmę ir fizinį komfortą. Žmonės dažnai naudojasi šiais išoriniais elementais, kad nustatytų gyvenimo vertę, ir kol viršutinis sluoksnis atrodo idealus, jie mano, kad gyvenimas yra svarbus, vertingas, prasmingas. Tačiau jei kas nors kenčia didelį psichinį ar fizinį skausmą, įvyksta vadinamas viršutinio sluoksnio apledėjimas. Jie gali pradėti abejoti, ar jų egzistencija atitinka visuomenės pateiktą vertingo gyvenimo apibrėžimą.
Žmonės, kenčiantys psichinį ar fizinį skausmą, gali būti labiau linkę pritarti eutanazijai, mat jų gyvenimas neatitinka tam tikrų visuomenės idealų. Laikantis tokio požiūrio neatsižvelgiama į tai, kad tikroji gyvenimo prasmė slypi visuose po išvaizda slypinčiuose sluoksniuose. Santykiai, dvasingumas ir emociniai išgyvenimai yra gilesnių, reikšmingesnių egzistencijos dalių, kurioms atstovauja šie lygmenys, pavyzdžiai. Juk pyrago vertė atsiranda mėgaujantis kiekvienu sluoksniu, net jei glajus ir yra sutrūkinėjęs. Kiekvienas sluoksnis prisideda prie bendro pyrago skonio, kaip ir kiekvienas gyvenimo aspektas turi savo svarbią vertę.
Ekonominiai sėkmės rodikliai gali dar labiau užgožti tikrąją žmogaus gyvenimo vertę. Šiuolaikinė visuomenė, akcentuodama efektyvumą ir panaudojimą, linkusi pabrėžti aktyvaus ekonominio indėlio svarbą, todėl susidaro nuomonė, kad tie, kurie aktyviai nedalyvauja darbo jėgos veikloje arba nekuria ekonominės produkcijos, yra savotiška našta. Į rinką orientuoti rodikliai, įskaitant BVP augimą, įmonių pelną ir vertybinių popierių rinkos rezultatus, dar labiau sustiprina nuostatą, kad ekonominiai pasiekimai lemia visuomenės pažangą. Dėl to asmenys, tiesiogiai nesusiję su šiais ekonominiais rodikliais, gali susidurti su marginalizacija ir nuvertinimu.
Civilizuota visuomenė pripažįsta prigimtinę žmogaus gyvybės vertę, yra solidari ir aktyviai gina principą, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo būsenos, nusipelno pagarbos ir paramos. Reikėtų pabrėžti užuojautą ir žmogaus orumą, o ne paviršutinišką požiūrį ar racionaliu efektyvumu pagrįstus vertinimus.
Kraštutinis individualizmas ir autonomija
Diskutuojant apie eutanaziją įtakos turi ir stiprėjanti kraštutinio individualizmo bei absoliučios autonomijos tendencija, kai žmonės taip susitelkia į save ir savo laisvę, kad į kitus žiūri kaip į grėsmę savo nepriklausomybei. Tuomet susiformuoja įsitikinimas, kad žmonės gali visiškai kontroliuoti savo gyvenimą, įskaitant pasirinkimą, kada ir kaip jį užbaigti. Taigi įsitraukimas į eutanaziją tampa priemone įgyvendinti savo autonomiją, ypač jei žmogus mano, kad kančia mažina gyvenimo vertę.
Šiuolaikinė visuomenė, akcentuodama efektyvumą ir panaudojimą, linkusi pabrėžti aktyvaus ekonominio indėlio svarbą, todėl susidaro nuomonė, kad tie, kurie aktyviai nedalyvauja darbo jėgos veikloje arba nekuria ekonominės produkcijos, yra savotiška našta.
Dar blogiau, griežtas individualizmo akcentavimas taip pat gali sukelti izoliacijos ir vienatvės jausmą. Žmonės, kurie visuomenėje itin vertina savo privatumą, yra mažiau linkę kreiptis dėl emocinės ar socialinės paramos kančios, ligos ar nelaimės metu. Tokia izoliacija nuo visuomenės gali sustiprinti beviltiškumo ir nevilties jausmus, dėl kurių eutanazija atrodo kaip vienintelė geriausia išeitis, ypač jei suvokia save kaip naštą kitiems. Taigi kraštutinio individualizmo ir visiško savarankiškumo troškimo socialinis klimatas dažniausiai lemia ir nenorą ieškoti pagalbos, atskleisti savo rūpesčius kitiems, o visa tai prisideda prie pasaulėžiūros, kurioje eutanazija atrodo kaip būdas susigrąžinti kontrolę, išvengti priklausomybės nuo kitų ir apsaugoti savo privatumą.
Individualizmo ir autonomijos akcentavimas lemia mąstyseną, kai asmeninė laisvė ir pasirinkimai tampa svarbesni už tarpasmeninius santykius. Todėl žmonės tampa mažiau linkę teikti pirmenybę rūpinimuisi kitais ar paramos teikimui sunkiu metu. Galima klausti kodėl? Atsakymas nėra paprastas. Todėl, kad ypatingas dėmesys savo autonomijai užgožia abipusės paramos ir empatijos svarbą, kuri yra gyvybiškai svarbi tvirtesniems santykiams. Žmonėms iš prigimties reikia būti tarp žmonių, veikti socialinėje aplinkoje, jam negera būti izoliuotam ar atskirtam nuo kitų.
Tokioje ekstremalioje socialinėje aplinkoje žmonės labiau linkę atsiriboti nuo tų, kurie laikomi silpnais, ir mažiau linkę skirti laiko ir pastangų rūpintis kitais, kurie serga ar yra pažeidžiami. Kolektyviai tai sukuria kultūrą, kurioje efektyvumas ir asmeninis komfortas vertinami labiau nei kitų žmonių gerovė. Darosi vis aiškiau, kad būtina rasti pusiausvyrą tarp asmeninės autonomijos ir mūsų, kaip socialinių būtybių, tarpusavio ryšio. Individualizmas ir savarankiškumas neturėtų būti vertinami empatijos, užuojautos ir žmogaus gyvybės vertės pripažinimo sąskaita.
Klaidingas užuojautos jausmas
Neretai žiniasklaidoje ir eutanazijos šalininkų naudojama klaidinga sąvoka, kad eutanazija yra tarsi užuojautos aktas. Kai žmogui tenka patirti nepakeliamas kančias, gyvybės nutraukimas su gydytojo pagalba laikomas humanišku pasirinkimu. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti suprantama, tačiau čia slypi esminis klausimas, ką reiškia būti iš tiesų gailestingam? Be to, kyla nemažai abejonių dėl eutanazijos palaikytojų įtakos visuomenei.
Pavyzdžiui, pagalvokime apie itin skurdžiai gyvenantį žmogų, kuris sunkiai randa maisto ir pastogę ir turi mažai vilties sulaukti geresnės ateities; tai taip pat yra viena iš kančios formų. Ar galime drąsiai teigti, kad benamiai ir skurde gyvenantys žmonės visiškai nekenčia? Ar tuomet turėtume lobinti pasiūlymą, kad valstybės finansuojamos ligoninės siūlytų benamiams ir materialiai nuskurdusiems žmonėms atlikti eutanaziją?
Kontrargumentu galima būtų nurodyti, kad yra skirtumas tarp medicininės kančios ir materialinės kančios, tačiau esmė yra ta, kad ir viena, ir kita yra susijusi su tam tikros rūšies kančia ir vargu. Jeigu sutinkame su eutanazija kenčiantiems medicininį skausmą, kodėl gi jos netaikius ir tiems, kurie patiria materialinius sunkumus? Ilgalaikė materialinė kančia gali pasireikšti fizinės ir psichinės sveikatos problemomis. Kova dėl išlikimo neabejotinai veikia žmogaus protą ir sielą.
Tikroji užuojauta nėra mirties kultūros nešimas tiems, kurie kenčia fiziškai, protiškai ar finansiškai. Užuojauta – tai šiltas ir nuoširdus ligonių apkabinimas, jų palaikymas kovoje, aprūpinimas maistu, priežiūra, dėmesiu, geranoriškumu ir įgyvendinamomis priemonėmis jų skausmui palengvinti. Tikroji užuojauta pripažįsta, kad žmonės turi vidinę vertę net tada, kai jie kenčia ar jų kūnai praranda funkcionavimą. Užuojauta pripažįsta, kad, nepaisant aplinkybių, yra galimybė visa tai ištverti, asmeniškai augti ir rasti tame prasmę. Klaidinga užuojauta atima iš žmonių viltį, galimybę ištverti ir įveikti kančią, mainais siūlydama mirtį kaip lengviausią išeitį. Neplanuotos eutanazijos pasekmės yra kultūrinio lūkesčio atsiradimas, nes žmonės patiria didžiulį spaudimą, kad jie neatitinka visuomenės primestų vertingo gyvenimo standartų.
Išvados
Visuomenėje vyrauja klaidingas mąstymas, kad eutanazija yra patogi išeitis asmenims, susiduriantiems su didžiulėmis fizinėmis, psichologinėmis kančiomis. Pastebima, kad eutanazija yra tik priemonė pasiteisinimui dėl rūpestingumo, užuojautos ir atidumo kitam stokos, kurios šiandien vis labiau reikia. Nors kultūriniai, ekonominiai skirtumai, individualizmas, gali turėti įtakos žmogaus gyvybės vertės suvokimui, tačiau neturėtume pamiršti pagrindinės vertybės – tikros ir nuoširdžios užuojautos. Užuojauta ragina mus ne tik ieškoti greitų sprendimų, bet svarbiausia priimti kartais sudėtingą žmogaus egzistencijos pavidalą.
Priešingai nei eutanazija, paliatyvi slauga siūlo labiau užjaučiantį ir holistinį požiūrį į gyvenimo pabaigos priežiūrą. Joje pirmenybė teikiama paguodai, skausmo malšinimui ir emocinei paramai asmenims, sergantiems sudėtingomis ligomis. Paliatyvioje priežiūroje pripažįstama, kad tikroji empatija neapsiriboja vien fizinių ir materialinių kančių malšinimu. Joje pripažįstamas atsparumas, asmeninis augimas ir gili reikšmė – visa tai gali atsirasti net ir pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis.
Pagalbos ir užuojautos skatinimas augina visuomenę, veda gyvybės kultūros puoselėjimo keliu, kur vertinama kiekvieno žmogaus gyvybės vertė, nepriklausomai nuo iššūkių su kuriais tenka susidurti. Mūsų visų dėmesys turėtų būti sutelktas į visuomenės, pabrėžiančios supratimą, solidarumą ir tikrą žmogiškąjį ryšį, puoselėjimą bei ugdymą. Tai darant išlaikoma pagarba kiekvieno asmens orumui ir teikiama reikalinga paguoda nelaimės akivaizdoje. Kuriant tikros, nuoširdžios užuojautos, atjautos ir pagalbos kultūrą visuomenėje, galiausiai kuriamas ir pasaulis, kuriame iš tiesų vertinama kiekviena žmogaus gyvybė.
