„Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ (Apd 1, 6), — klausė apaštalai Viešpatį, kai Jis pasakė, kad po kelių dienų jie bus pakrikštyti Šventąja Dvasia, o Jis pats išeisiąs pas Tėvą. Jėzus neatsako nei „taip“, nei „ne“, nors iš tikrųjų Jis atsako „taip“: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo nuožiūra. Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 7—8).
Taip, dabar bus atkurta daug nuostabesnė Karalystė negu mano tėvo Dovydo, negu Izraelio. Bus atkurta Dangaus Karalystė — ta, kurioje gyveno mūsų pirmieji tėvai Adomas ir Ieva; Dievo Karalystė, kuri yra Meilės Karalystė, ir jos atkūrimas vyks per jus, nes jūs tapsite liudytojais. Jūs nešite gautąją Šventąją Dvasią į visą pasaulį lig pat žemės pakraščių, kad toji Karalystė atkariautų visas priešo okupuotas teritorijas, atimtų jas iš piktosios dvasios, iš neapykantos, iš nuodėmės nelaisvės ir sugrąžintų į Dievo vaikų laisvę (plg. Rom 8, 21).
Tačiau šis atkariavimas, šioji pergalė pasiekiami anaiptol ne ginklais ir ne jėgos demonstravimu ar kitais panašiais šio pasaulio būdais ir metodais. Šis atkariavimas vyksta pažinimu, apie kurį šv. Paulius rašo efeziečiams, taip pat ir mums: „Meldžiu, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbingiausias Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią [Dvasią, kurią apaštalai ir Švč. Mergelė Marija gavo per Sekmines (žr. Apd 1, 13—14; 2, 1—4) ir kurios mes vėl, kaip ir kasmet, laukiame ir ilgimės kartu su Marija, Dievo ir Bažnyčios Motina] ir jūs galėtumėte jį pilnai pažinti“ (Ef 1, 17).
Tai Šventoji Dvasia padaro, kad mes galėtume Jį „pilnai pažinti“, kad „pažintume Dievo Meilę, pranokstančią bet kokį pažinimą“ (plg. Ef 3, 19); tariant to paties apaštalo Pauliaus žodžiais, „kad [Ji] apšviestų jūsų dvasios akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią jūs esate pašaukti, koks jo garbingo paveldėjimo turtas šventųjų tarpe ir kokia nepalyginama jo galybės didybė mums, tikintiesiems, suteikta veikiant jo neribotai jėgai“ (Ef 1, 18—19).
Kas yra ta pažinimo didybė, toji šlovė, neribota jėga? Tai pati Šventoji Dvasia, kuri yra Dievo Meilė: Tėvo Meilė Sūnui ir Meilės Karalystė ir jos galybė Sūnaus Meilė Tėvui — Šventoji Dvasia, kuria vienintele įmanoma pažinti Tėvą ir Jo siųstąjį Jėzų — Mesiją (plg. Jn 17, 3). O „Jį
pažinti“, sako Jėzus mokiniams per Paskutinę vakarienę, „tai ir yra amžinasis gyvenimas“ (plg. Jn 17, 3), amžinasis gyvenimas, kuris yra Meilė, dieviškoji Meilė, nes tik Meilė gali mums leisti
iš tikrųjų pažinti tai, ką mylime. Kol nemylime, mes nepažįstame — nepažįstame nei Dievo, nei savęs, nei vieni kitų, neatpažįstame net ir pasaulio, kuriame gyvename, grožio, kaip begalinės Dievo Meilės dovanos mums.
Tik tada, kai Šventoji Dvasia nužengia ant mūsų, kai pripildo mūsų širdį ir atveria jos akis, mes pažįstame Tėvą, Gailestingumo Dievą, kuris yra apstus visokios malonės (plg. Ef 2, 4); tik tada mes pažįstame Sūnų; tik tada mes pažįstame ir save pačius, kaip tos begalinės Dievo Meilės vaisių. Tuomet ir vieni kitus mes galime pažinti toje pačioje Šventojoje Dvasioje, taip, kaip Tėvas pažįsta Sūnų ir Sūnus — Tėvą (plg. Jn 10, 15). Tai ir yra toji išminties ir apreiškimo Dvasia, atverianti mūsų akis ir leidžianti atpažinti tai, ko nepažįsta pasaulis (plg. Jn 1, 10; 17, 25; 1 Jn 3, 1) — nemylintis, nepriimantis Šventosios Dvasios pasaulis. Nes kad Ją priimtum, turi įtikėti…
Evangelijoje girdėjome: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas.“ Kas atvers savo širdį šitai Šventajai Dievo Meilės Dvasiai, bus išgelbėtas: išgelbėtas viltimi (plg. Rom 8, 24), išgelbėtas tikrajam, amžinajam gyvenimui, kuris yra pažinti Tėvą ir Jo siųstąjį Jėzų — Mesiją (plg. Jn 17, 3), pažinti Šventąja Dvasia, Dievo Meile, pažinti Jį taip, kaip pats Tėvas pažįsta. „O kas netikės, bus pasmerktas“ — bus paliktas savo neviltyje, savo nuodėmėse (plg. Jn 8, 24), savo beprasmybėje, nes be tikėjimo žmogaus gyvenimas gali tapti tik siauras, menkai nuo gyvūnų
besiskiriantis gyvaliojimas. O juk mumyse esama dvasios pradų, troškimo daug daugiau negu vien tiktai paėsti ir atsigerti.
Juk mūsų širdis trokšta meilės — niekada nesibaigiančios, tyros, nuolankios, ištikimos, visa pakeliančios, visa atleidžiančios, viskuo besiviliančios, Meilės, kuri niekada nesibaigia (plg. 1 Kor 13, 4—8) ir kuri tegali būti tik pats Dievas, nes puikiai žinome, jog mūsų meilė tokia nėra. Tik Dievo Meilė yra tokia, kokios trokšta mūsų širdis, ir ją gauna tie, kurie įtiki ir pasikrikštija.
Tada jie šios Meilės būna išgelbėti.
Tuos įtikėjusiuosius, kaip žadėjo Kristus, lydės stebuklai: „Mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų,
jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks.“ Iš Bažnyčios istorijos ir iš šių dienų aktualijų žinome, kad Kristaus vardu įmanoma išvaryti demonus, įmanoma kalbėti naujomis kalbomis, imti plikomis rankomis gyvates, kaip šv. Pauliui atsitiko Maltos saloje (žr. Apd 28, 3—5), ir nenukentėti nuo mirštamų nuodų — taip nutiko ne vienam šventajam. Tačiau šitie patys žodžiai — tik gal ne tokiu regimu, apčiuopiamu, įkūnytu būdu — pildosi ir kiekviename krikščionyje, kuriame gyvena Šventoji Dievo Meilės Dvasia, nes velnias nieko taip nebijo, kaip Meilės. Jis, neapykantos kunigaikštis, bijo Jos kaip ugnies. Tad jeigu mūsų širdyje, mūsų bendruomenėse, mūsų šeimose liepsnoja Meilė, jis traukiasi, nes negali atsilaikyti prieš šitą Meilės ugnį.
Jie tada „kalbės naujomis kalbomis“ — ta pačia lietuvių kalba (ir gal net kokia nors aukštaitiška tarme), bet vis dėlto tai jau nauja — Meilės — kalba, pilna tokios prasmės, apie kurią pasaulis nė nenutuokia; šios naujos kalbos pasaulis negali suprasti. Ją gali suprasti tik tas, kuris irgi yra priėmęs tą pačią Šventosios Dvasios, Dievo Meilės, galybę, ir tik tokie žmonės šia kalba gali susišnekėti.
„Jie ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks“: didžiausias nuodas, kuris nužudo Meilės Karalystė ir jos galybė mūsų gyvenimą, yra neapykanta, o baisiausia, nuodingiausia gyvatė yra nuodėmė. Bet tada, kai mūsų širdyse liepsnoja Šventosios Dvasios Meilės liepsna, neapykanta nieko nebegali mums padaryti, nuodėmė mums nieko nebegali padaryti, nes tuomet mes džiūgaujam šlovingiausiu džiaugsmu dėl to, kad esame persekiojami, niekinami ir visaip šmeižiami (plg. Mt 5, 11—12; 1 Pt 1, 8; 4, 13; Lk 6, 22—23), nes toji Šventoji Dvasia leidžia mums gyventi nuostabiausiu palaiminimu paveldėti Dangaus Karalystę (žr. Mt 5, 10) — ne kažkada ateityje, danguje,
bet čia ir dabar.
„Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“: Meilės prisilietimas — pats švelniausias Meilės prisilietimas, net neištiesus rankos, o tiesiog širdies prisilietimas prie širdies, — pagydo labiausiai sergančias, ypač ligotas, net liguistas širdis. Bet — dar kartą kartoju — ne mūsų meilės. Tik Šventosios Dvasios, Dievo Meilės, galybė yra tokia gydanti, gaivinanti ir teikianti Gyvybę.
„Tada mokiniai iškeliavę skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant“, nors Jis ir buvo paimtas į dangų, kur atsisėdo Dievo dešinėje. Mat ten, kur yra bent vienas Švenčiausiosios Trejybės Asmuo, ten yra ir kiti Du: su Šventąja Dvasia, išsiliejusia apaštalų ir jų įpėdinių, ir mūsų širdyse, taip pat yra ir Tėvas, ir Sūnus. Štai kodėl ir toliau Viešpats drauge veikia ir mūsų žodžius patvirtina stebuklais, kuriuos, paliudysiu, matau kiekvieną dieną: kaip Dievo Meilė varo laukan demonus, ima plikomis rankomis gyvates ir mirštami nuodai nieko negali padaryti, kaip Ji gydo ligonius…
nuodingiausia gyvatė yra nuodėmė.
Žinoma, ne visus, deja, — bent kol kas. Šėtonas nepasiduoda, ir labai skaudu matyti, kaip jo užgrobtos širdys ir gyvenimai lieka tamsoje. Tačiau mes turime Viltį, kuri neapleidžia (plg. Rom 5, 5) ir kuri nemiršta, nes ji yra nemirtingosios Dvasios dovana. Nepaisant to, kad Jėzus iškeliauja į dangų (dėl ko turėjo nuliūsti mokinių širdys), Jis vis dėlto lieka su jais, ir netgi dar intymiau, dar artimiau — Šventąja Dvasia.
Šita Šventosios Dvasios galia išsaugoti ir išugdyti dar intymesnį, dar artimesnį meilės ir bičiulystės santykį su Viešpačiu taip pat veikia ir mus, ir mūsų santykius. Juk jeigu mūsų širdyje gyvena Šventoji Dvasia, tada jokie išsiskyrimai negali mūsų nuliūdinti, nes mes liekame kartu — per Šventąją Dvasią ir ypač per Eucharistiją visi kartu dalydamiesi tuo pačiu Viešpaties Kūnu. Nesvarbu, ar būtume šioje bažnyčioje, ar už jūrų marių — tai yra tas pats Jėzaus Kūnas, ir per Jį mes dalyvaujame Šventųjų bendravime. Mes visiškai realiai (ne šiaip intencionaliai, kai žmonės myli vienas kitą ir saugo vienas kitą savo širdyje) — per Kristaus Kūną — esame kartu, tad jokie atstumai nebegali mūsų atskirti.
Kristaus Kūnas — Eucharistija — yra nepalyginti geresnis bendravimo būdas negu skaipas, internetas ir elektroniniai laiškai, nes ji yra tikroji bendrystė, tikroji vienybė. Tam, kad prisijungtume prie šito „interneto“, mums tereikia tikėjimo ir atsivėrimo Šventajai Dvasiai. Taip, kaip reikia kompiuterio prisijungti prie skaipo ar interneto, taip mums reikia širdies neturto, atvirumo Dievo veikimui — tų dvasinių windows‘ų, kuriuos gali nulaužti mūsų troškimas, noras turėti sau, mūsų žmogiškas liūdesys prarasti, ką mylime. Tik tada, kai mes atversime savo rankas ir širdis, kai leisime Dievui pasiimti tai, ką Jis nori, — tik tada Jis mus apdovanos šimteriopai (plg. Mt 19, 29; Mk 10, 30) — tokia bendryste, kuri jau kvepia dangumi, kuri jau pradeda tą Dangaus Karalystę, kurią Jėzus pažadėjo atkurti per mus čia ir dabar, Šventosios Dvasios galybe skelbiant Meilės Karalystę. Čia ir dabar — per šią Eucharistiją, — ir per amžius.
