Dievo Gailestingumo sekmadienis pažėrė malonių staigmenų susirinkusiems į šv. Mišias Vilniaus šv. Jono Teologo vienuolyno bažnyčioje. Gausi bendruomenė pradžiugo sulaukusi iš tolimos Amerikos atkeliavusio brangaus svečio brolio Kūdikėlio Jėzaus Pranciškaus Nekrošiaus, kuris tądien aukojo ir šv. Mišias.
Tai pirmasis joanitų kongregacijos vienuolis lietuvis, tapęs kunigu ir gan ilgai tarnavęs šiame vienuolyne. Jis labai uoliai ir su didele meile darbavosi ir rūpinosi joanitų bendruomenės dvasinio tobulėjimo keliu: aukojo šv. Mišias, su užsidegimu ir Šventąja Dvasia skelbė Dievo Žodį savo homilijose, įvairiausiose paskaitose, rekolekcijose, klausė išpažinčių, talkino šeimų stovyklose.
Pamenu 2000 metus, kuomet šis brolis vienuolis buvo didžiulio autobuso vadovu, kuriuo keliavome į Pasaulio jaunimo dienas Romoje susitikti su šv. Tėvu Jonu Pauliumi II. Iki šiol negalime pamiršti, kokie buvome laimingi, globojami šio jauno, entuziastingo ir dvasingo vienuolio. Esame labai jam dėkingi, kad aplankėme šv. Pranciškaus vietas Italijoje: La Vernos ir Subiako kalnus, Asyžių.
Nuo 2019 metų Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus pasitraukė į vienumą, tapo vienuoliu atsiskyrėliu – eremitu ir apsigyveno JAV Kolorado kalnuose esančiame Regina Caeli ermitaže (atsiskyrėlio būste – red. past.). Proga, išviliojusi šį brolį iš savo ermitažo stačiais kalnų takeliais du kilometrus nusileisti žemyn, sėsti į lėktuvą ir atvykti čionai, – net dvi naujos knygos, kurių autorius ir yra jis pats.
Taigi, susirinkusi joanitų bendruomenė, mielo svečio bičiuliai ir draugai patyrė didelį džiaugsmą ne tik pamatyti, susitikti su šiuo broliu, bet ir pasitikti jo dvi naujas „Išėjo sėjėjas sėti: homilijos“ ir „Meile sergu: rekolekcijos“ knygas.
Po šv. Mišių vykusiame šių knygų pristatyme gausiais ir ypač šiltais plojimais buvo pasitiktas autorius brolis Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus. Renginyje dalyvavusi „Lumina vera“ leidyklos vadovė Raminta Bunkienė prisipažino, kad mintis išleisti šio kunigo pamokslų knygą ją aplankė gana seniai.
„Kadangi šio vienuolyno slenkstį minu gal daugiau nei du dešimtmečiai, ir galiu sakyti, kad tai tapo mano dvasios namais, tai matydavau, kaip po šv. Mišių, kurias aukodavo brolis Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus, bendruomenės žmonės iš bažnyčios išeidavo labai nušvitę, degančiomis akimis. Brolio pamokslai labai moka paliesti širdis ir pamaitinti alkstančias sielas, taigi supratau, kad jis tikrai serga nepagydoma meilės liga, nuo kurios nėra jokio imuniteto. Ir šita meilės liga daugelis iš mūsų yra užkrėtę“, – pasakojo knygų leidėja.
Ir taip sykį, bene prieš aštuonerius metus Raminta pasiūlė br. Kūdikėlio Jėzaus Pranciškui išleisti jo homilijų knygą. Tuomet ji sako nė nežinojusi, kad jis neturi jokių rankraščių, užrašų ir homilijas sako tiesiog iš galvos, įkvėptas Šv. Dvasios.
Laimei, kelių rūpestingų bendruomenės žmonių – Mildos Sprindžiūnaitės, taip pat kauniečių Aldonos ir Algio Statkevičių dėka tie pamokslai būdavo įrašomi. Ir tų įrašų, pasirodo, buvo labai daug, taigi laukė didžiulis darbas atkurti juos rašytine forma.
Be kita ko, Raminta netrukus sužinojo, kad br. Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus ruošiasi išvykti iš Lietuvos… Gal viskas taip ir būtų likę, jei ne visus mus užklupusi pandemija, ir jei ne katechetė Indrė Aušrotienė, kuri ėmėsi knygų sudarytojos misijos bei sėkmingai nuveikė pačius sunkiausius įrašų atgaivinimo darbus.
Indrė džiaugėsi, kad jai ypač pagelbėjo transkribavimo programa, kurios pagalba didžioji dalis įrašų buvo paversti tekstais. Iki kol knygos išvys dienos šviesą, teko nuveikti daugybę sudėtingų darbų. O ir pats autorius nuotoliniu būdu daug prisidėjo rengiant šiuos naujus savo leidinius, kurių, kaip pats prisipažino, tikrai laukė.
Knygų viršelių dizainą ir maketus sukūrė Agnė Paulėkienė. Viskas klostėsi neblogai, tik pačioje darbo pabaigoje paaiškėjo, kad knygoms išleisti stinga pinigų… „Bet vieną dieną įvyko kažkoks stebuklas, ir tie pinigai pabyrėjo kaip iš gausybės rago“, – dalijosi leidėja R. Bunkienė.
Net sulaikę kvapą klausėmės brolio Kūdikėlio Jėzaus Pranciškaus pasakojimo apie tai, kaip jam trejus metus sekasi gyventi aukštuose Kolorado valstijos kalnuose, pasirinkus atsiskyrėlio dalią.
Vienuolis labai kukliai prisipažino: „Ar džiaugsmas, ar liūdesys, stengiuosi, kad visas proto ir širdies dėmesys būtų sutelktas tik į Viešpatį. Tenai aš gyvenu amžinybe. Kiekviena diena, atrodo, tokia pati, bet iš tiesų labai skirtinga. Nes iš tikrųjų meilė yra ta pati, ir kiekvieną kartą visiškai skirtinga“.
Brolis atskleidė, kad jo gyvenimas išties labai paprastas, koks ir turi būti atsiskyrėlio gyvenimas. Gavėnios ir advento metu jis keliasi vidurnaktį pirmajai maldai, paskui 6 val. vėl meldžiasi, skaito šv. Raštą, aukoja šv. Mišias. O po pietų, ypač vasaromis, jam tenka ir labai daug pasidarbuoti, žiemą – malkų pasiskaldyt.
Vienuolis džiaugėsi, kad per tuos trejus metus jam pavyko daug ko išmokti, patobulėti, ypač dirbant rankų darbą. Po pietų eremitas adoruoja šv. Sakramentą, skiria laiko dvasiniam skaitymui. O kitą dieną – vėl viskas iš naujo…
„Kartais sulaukiame svečių, – sakė eremitas, – didesniame pastate gali apsistoti didesnė grupė atvažiavusiųjų, o dar du mažesni ermitažai skirti asmeninėms rekolekcijoms. Žmones, atvykusius pabūti vienumoje, pasikviečiu į savo mažytę ermitažo koplytėlę kasdienėms šv. Mišioms, ten gali tilpti tik du žmonės. Ir tuomet su jais pasidalinu Dievo Žodžiu ir kuo mane Viešpats įkvepia tą dieną“.
Brolis Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus apgailestavo, kad, deja, atsiskyrėlio pašaukimo prasmės labai daug kas nesupranta. Nors dar ankstyvaisiais viduramžiais mistikai ir teologai sakė, kad pasaulis laikosi ant atsiskyrėlių maldos.
„Tai yra ne mano, o Viešpaties pasirinkimas, ir jis buvo labai anksti. Dar 1994 metais supratau, kad tai mano pašaukimas. Bet vienuolynai išleidžia gyventi vienuolį kaip atsiskyrėlį ne mažiau kaip po 20 metų gyvenimo bendruomenėje.
Kai pirmą kartą 2012-13 m. gyvenau vienerius metus kaip atsiskyrėlis Prancūzijos Alpėse, supratau, kad 20 metų bendruomeninis gyvenimas mano, kaip akmenėlio, visus kampelius nuglūdino. Be to nebūčiau ištvėręs. Ir po tų vienerių metų buvo labai aišku, kad Viešpats mane šaukia melstis už visus, už visą pasaulį.
Su dvasios vadovu padarėme išvadą, kad tikrai tai yra dovana ne tik man, bet ir bendruomenei. Juk Dievui reikia padovanoti tai, ką turi brangiausio. Kuo brangesnė auka, tuo ji vertesnė Dievo akyse.
Tikrai nemanau, kad mano gyvenimas yra iššvaistomas ar talentas užkastas. Jis yra aukojamas kaip kvapus smilkalas, pirmiausia Dievo šlovei. Turiu vilties dėl pasaulio ir savo paties sielos išgelbėjimo. Čia kaip šv. Faustiną išmokiusio Jėzaus maldoje: Pasigailėk mūsų ir viso pasaulio!“
Besidžiaugiant brangiu svečiu ir jo tarnystės vaisiais – naujomis knygomis, kurios abi išspausdintos po 500 egz., renginio vedėjas Džiugas Kuliešius pasidalino įdomiais ir gal kam negirdėtais brolio vienuolio Kūdikėlio Jėzaus Pranciškaus Nekrošiaus gyvenimo faktais.
Pirmoji šio autoriaus knyga „Dievo galybė ir išmintis“ buvo išleista 2011 m. pavasarį. 2009 metais vienuolis kartu su paaugliais ir savanoriais joanitų šeimų stovykloje per 4 dienas sukūrė filmą pagal „Žiedų valdovą“. Vienas šios istorijos rezultatų – kita Kūdikėlio Jėzaus Pranciškaus Nekrošiaus parašyta bei 2019 m. išleista knyga anglų kalba „Teologinis Viduržemės kraštovaizdis“ apie „Žiedų valdovo“ teologiją“, – sakė D. Kuliešius.
Turbūt daug bus kam staigmena, kad šis vienuolis praėjusį adventą kartu su dvylika kunigų iš viso pasaulio įgiedojo Apreiškimo knygos eilutes nuostabios šlovintojų grupės „Harpa Dei“ muzikiniame klipe. O šių metų balandžio 8 d. vienuoliui sukako 50 metų. Taigi buvo graži proga visiems susirinkusiems, ištiesus rankas su meile ir dėkingumu šiam broliui pagiedoti „Viešpatie, laimink jį!“
Visus susirinkusius pradžiugino poetės, scenos kalbos dėstytojos ir ilgametės brolio bičiulės Meilės Kudarauskaitės išraiškingai perskaityta šviežios knygos ištrauka, leidusi susirinkusiems galimybę pajausti autoriaus teksto stilistiką, slypinčią išmintį bei grožį.
2012 metų šio kunigo ir vienuolio pamokslo ištrauką citavo ir kalbininkė dr. Irena Elžbieta Čekmonienė, taip pat viena šių knygų atsiradimo įkvėpėjų. O renginį savo muzikiniais garsais padėjo nuspalvinti smuikininkės Justės Martinkėnaitės atliekami kompozitoriaus J. S. Bacho kūriniai.
