Dvasia Jėzų paakino nukeliauti į dykumą. Šie žodžiai kalba apie tai, ką mes dabar išgyvename. Nes Jėzus — tai mes: mes esame Bažnyčia, Kristaus Kūnas. Ir Dvasia, to Kūno siela, mus akina keliauti į Gavėnios dykumą. Dykuma — tai toks Dievo išradimas, kuriame gali patirti ir dangų, ir pragarą. Ji yra ypatinga susitikimo su Dievu vieta — vienuma ir tyla, kur niekas nedrumsčia tavo juslių, jausmų, minčių, kur gali būti tik su Vieninteliu Būtinuoju, kur suvoki, kaip labai esi priklausomas tik nuo Jo. Tai garbinimo slėpinys, kuris yra ne kas kita, kaip mūsų santykio su Kūrėju pripažinimas ir džiaugsmingas pasirinkimas: mes džiaugiamės priklausydami Jam, kaip mylimoji džiaugiasi priklausydama mylimajam.
Todėl pranašo lūpomis Viešpats ir sako: „Išsivesiu tave į dykumą ir kalbėsiu į tavo širdį“ (plg. Oz 2, 16). Kai Viešpats išsiveda mus į dykumą ir kalba į mūsų širdį, tai jau išankstinis dangaus ragavimas ir nuostabiausia dykumos dovana, apie kurią evangelistai tyli. Jėzui tai — Tėvo patirtis Šventosios Dvasios Meilės bendrystėje, intymi Tėvo ir Sūnaus paslaptis, paslėpta nuo mūsų akių. Nė žodžio apie tai nepasakyta Evangelijoje. Galime tik nujausti, kas galėjo dykumoje įvykti tarp Tėvo Širdies ir Sūnaus Širdies per tas 40 dienų.
Tačiau dykuma gali būti ir pragaras, kur klaidžioja piktosios dvasios, simbolinė mirties vieta — nes ten nėra gyvybės. Nebent piktosios dvasios simboliais tapę šakalai, gyvatės, skorpionai ir liūtai: „Jūsų priešas velnias lyg riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5, 8), rašo apaštalas Petras. Būtent dykumoje, kur įmanomas giliausias Dievo Meilės patyrimas, ir vyksta aršiausia kova, nes kovojama dėl svarbiausio — amžinojo gyvenimo, kuris yra bendrystė su Dievu. Šėtonas prisiartina gundyti Jėzų — taigi ir mus, nes esame Jėzaus Kūnas — Bažnyčia.
Evangelistas Morkus nedetalizuoja, kaip Jėzus buvo gundomas ir kaip nugalėjo. Vis dėlto galime trumpai prisiminti, kad šėtonas gundė tose srityse, kur gimtoji nuodėmė žmogui palikusi randus: kūno geismą, akių geismą ir gyvenimo puikybę (plg. 1 Jn 2, 16): „Liepk, kad šitie akmenys pavirstų duona, jeigu Tu esi Dievo Sūnus!“ (plg. Mt 4, 3). Šėtonas taip nori sužadinti kūno geismą Jėzuje. Jėzus iš tikrųjų alkanas, ir tikrai būtų gera po keturiasdešimties dienų pasninko pagaliau atsigaivinti duona ir vandeniu. Atrodytų, labai geras pasiūlymas, tačiau iš piktojo niekada nieko gero negali laukti. Vadinasi, šitas pasiūlymas neišvengiamai kažkuo yra blogas. Ir kuo gi jis blogas? Jis kviečia Jėzų pasinaudoti savo dieviškąja galybe dėl savęs.
Atkreipkite dėmesį, Jėzus niekada neatsisakė išgydyti žmogaus, išvaduoti jį iš piktosios dvasios: atverti neregiui akis (plg. Lk 18, 35—43; Mk 8, 22—26; Jn 9, 1—7), kurčiajam ausis (plg. Mk 7, 31—37), atleisti nuodėmes tam, kuris prislėgtas nevilties (plg. Mt 9, 1—2). Bet Jis niekada nedarė stebuklo sau, nes Meilė — tai rūpintis kitu, ne savimi. Todėl Jėzus Šventosios Dvasios galia nuolat keičia mūsų akmenines širdis į savo Eucharistinę Širdį — į duoną Dievui ir žmonėms. Jis tai darys iki laikų pabaigos.
Šėtonas gundo Jėzų tuštybe: „Jeigu Tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, juk parašyta: angelai nešios Tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“ (Mt 4, 6; plg. Ps 90(91), 11—12). Jis jau supranta, koks yra Jėzaus ginklas — Jėzus pirmąjį gundymą atrėmė Dievo žodžiu. Tad ir šėtonas išsitraukia tą patį ginklą — Dievo žodį, 91-ąją psalmę, bet labai kruopščiai pacituotą. Jis necituoja tolesnių šios psalmės eilučių, kur parašyta: „Nes Tu mindžiosi skorpioną ir gyvatę, sutrypsi liūtuką ir slibiną“ (plg. Ps 90(91), 13) — juk tie padarai yra piktosios dvasios simbolis…
Jėzus Šventosios Dvasios galia nuolat keičia mūsų akmenines širdis į savo Eucharistinę Širdį — į duoną Dievui ir žmonėms.
Kodėl ši pagunda bloga? Dievo žodis, net ir šėtono kalbamas, liudija tiesą. O tiesa yra ta, kad angelai iš tiesų siunčiami saugoti mus, tik jie tai daro ne beatodairiškai, nes Dievas mums davė protą suvokti, kas yra pavojinga, ir patiems pasisaugoti. Angelai mus saugo ten, kur mūsų protas per menkas suprasti, kas pavojinga — taip, kaip mamos saugo vaikus, kurie nesupranta, jog elektrinė plytelė gali būti pavojinga. Bet niekas nepagalvos saugoti nuo raudonai įkaitusios plytelės paauglio. Ir jau tikrai nebus protingas tas paauglys, kuris, norėdamas išbandyti, ar iš tiesų Dievas jį myli ir saugo, uždės ranką ant tos plytelės. Dievo gundymas įvyksta tada, kai savo protu supranti, jog pavojinga, ir vis tiek lendi į ugnį, lendi į nuodėmę.
Pagaliau gundymas trečiuoju geismu (ankstesnysis buvo akių geismas) — gyvenimo puikybe: „Pagarbink mane, ir aš Tau atiduosiu visas šitas karalystes, kurios man priklauso“ (plg. Mt 4, 9). Ši pagunda — melas nuo pradžios iki galo. Pirmiausia, šėtonui tos karalystės nepriklauso, net jeigu jis jas ir yra pavergęs, kaip rašo šv. Jonas savo Pirmajame laiške: „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jn 5, 19). Dievas yra pasaulio Šeimininkas ir Valdovas, nes Jis jį sukūrė, o šėtonas yra uzurpatorius, vagis ir plėšikas (plg. Jn 10, 8). Jis meluoja atiduosiąs Jėzui visa, jeigu šis pagarbinsiąs jį. Tiek daug žmonių patiki šiuo melu ir parduoda savo sielą už pelus — valdžią, pinigus, garbę, malonumus… Bet šėtonas ir čia apgauna. Iš pradžių duoda, o paskui išduoda. Netenki ne tik to, ką gavai, bet nebeturi ir to, ką anksčiau turėjai: lieki paniekintas ir sutryptas visų akyse, sulaužyta sveikata ir širdimi…
Ir pagaliau, „pagarbink“ — t. y. pripažink, kad aš Tavo šaltinis, kad nuo manęs priklausai, kad aš Tave palaikau būtyje ir gyvenime. Tai pats akiplėšiškiausias melas. Ir vienintelis atsakymas yra ne diskusija (nors Jėzus puikiausiai galėjo argumentuotai, metafiziškai įrodyti šitą baisų melą ir klaidą), bet vėl — Dievo žodis (tokiu būdu Jis mus moko, kad šiukštu nesileistume į jokias diskusijas su piktuoju): „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 10).
Štai trys pavyzdžiai, duoti mums kaip paviržėlis mūsų keturiasdešimties dienų kelionei per dykumą, Gavėnios dykumą, į Pažado, į Prisikėlimo žemę. Turime neišleisti iš akių, dėl ko esame toje keturiasdešimties dienų Gavėnios dykumoje — tikrai ne vien tam, kad pasninkautume, melstumės ir dalintume išmaldą (plg. Mt 6, 1—18). Tai tik priemonės; tikslas yra pasiekti Jėzaus Prisikėlimo slėpinį — Jo Šlovę, kuri suspindės mūsų širdyse iš naujo Velykų naktį. Tačiau, kad kelyje nenusilptume, ir kad ta keturiasdešimties dienų kelionė per dykumą iš tikrųjų neštų vaisių, apvalytų mus nuo vergavimo dvasiniam Egiptui ir Sodomai (plg. Apr 11, 8), kaip apaštalas Jonas Apokalipsėje vadina mūsų pasaulį, pavergtą piktojo, mums būtinai reikalingos šios priemonės, kurias duoda Jėzus: pasninkas, malda ir išmalda.
Pasninkas — kad nugalėtume save: širdies pasninkas nugalėti savo jausmus, geismus, aistras; akių, klausos — juslių pasninkas, kad nugalėtume savo priklausomybes nuo to, kas yra mus pavergę šiame dvasiniame Egipte ir dvasinėje Sodomoje. Malda — kad nugalėtume Dievą taip, kaip Jokūbas prie Jaboko upelio nugalėjo Jį, pasirodžiusį angelo pavidalu (plg. Pr 32, 23—33). Ir išmalda — kad nugalėtume artimą, nugalėtume jį taip, kaip Jėzus — Meile, pačia didžiausia, kuri yra atiduoti gyvybę už draugus (plg. Jn 15, 3). Juk išmalda yra mūsų gyvybės atidavimas. Na, žinoma, ne visos — tik lašelio, — atitrauktas skanesnis kąsnelis nuo burnos, atidėtas broliui, kuris tokio, o gal ir jokio, neturi.
Štai trys ginklai pergalei — vidinei pergalei prieš save, prieš Dievą, prieš artimą, — Meilės pergalei, kuri mus parengia įžengimui į Pažado, į Prisikėlimo žemę.
Jėzus ten, toje dykumoje, „buvojo kartu su žvėrimis, ir angelai Jam tarnavo“ (plg. Mk 1, 13). Per šį Gavėnios laikotarpį mums taip pat teks buvoti su žvėrimis. Aš čia, žinoma, turiu omenyje pirmiausia ne brolius ir seseris… Apie juos galbūt galėtume geriau pasakyti: „Ir angelai jam tarnavo.“ Žvėrys gyvena mumyse: liūtai, vilkai, beždžionės ir kiaulės, — visas zoologijos sodas! Rojuje visa kūrinija pakluso Adomui ir Ievai, nes šie buvo tobuloje vienybėje su Dievu (plg. Pr 1, 27—28). Izaijas pranašauja, kad taip bus ir vėl: „Liūtas ir jautis kartu ės šiaudus, vilkas viešės pas avį, vaikas kiš ranką į angies urvą, ir nebebus daroma jokio blogio visame mano šventajame kalne“ (plg. Iz 11, 6—9). Tačiau dabar mūsų vidus, buvęs rojumi, tapo pavojinga dykuma. Kad tie „žvėrys“ vėl mums paklustų, turime leisti Naujajam Adomui ištiesinti mūsų valią, suderinti ją ir vėl suvienyti su Dievo Valia. Tik taip mūsų protui ir valiai vėl paklus mūsų aistros, jausmai, mūsų instinktai. Tada ir angelai galės mums patarnauti kaip nuostabiausiam Dievo kūrybos šedevrui — Jo gulbės giesmei.
Ši Gavėnia turi mums tapti naujuoju katechumenatu: Velykų naktį atnaujinsime Krikšto pažadus, kuriuos krikštijami duoda neofitai, išsižadėsime piktosios dvasios ir visų jos pagundų, išpažinsime tikėjimą, kuris mums atveria kelią į amžinąjį gyvenimą. Tačiau tai valandai, kai visa širdimi, nesvyruojančiu tikėjimu, tvirta ir gryna valia vėl galėsime pasakyti tuos žodžius, mes turime pasirengti.
Tam Bažnyčia mus ir veda į keturiasdešimties dienų Gavėnios dykumą — naująjį katechumenatą, per kurį turime atnaujinti savo tikėjimą, savo meilę Jėzui, savo pasirinkimą ir pasiryžimą priklausyti vien tik Jam. Todėl, broliai, seserys, žiūrėkime, kokiu keliu eisime per tą dykumą! Nes prieš mus yra du keliai: vienas — į dangų, susitikimą su Viešpačiu, o kitas — į pragarą, jeigu įsileisime į pokalbius su piktąja dvasia.
Rinkimės gyvenimą, o ne mirtį!
IŠĖJO SĖJĖJAS SĖTI, leidykla „Lumina vera“. Vilnius. 2022 m.
