Teologai ir istorikai mėgsta pajuokauti: „Mes žinome, kad Jėzus buvo nukryžiuotas, bet ar jis iš tikrųjų gimė?“ Krikščionis jau taip seniai bandoma įtikinti, neva kalėdinės istorijos esančios legendinio pobūdžio, kad viena ar kita abejonė kai kam pasirodė pateisinama.
2000-asis Jėzaus gimtadienis jau buvo 1994 m. Vienas iš šio teiginio įrodymų – reiškinys, kuris visiškai nėra legenda. Tai Betliejaus žvaigždė, paminėta Evangelijoje pagal Matą (Mt 2,2). Visais laikais mokslininkai bandė apskaičiuoti jos pasirodymo laiką. Nors evangelijos ir nenurodo tikslios Jėzaus gimimo datos, ji būtinai turi sutapti su pirmuoju šio dangaus fenomeno pasirodymu. Jau vokiečių astronomas Johannes’as Kepleris (1571–1630) apskaičiavo, kad šį evangelijų aprašytą reiškinį gali atitikti daugkartinis Saturno ir Jupiterio planetų suartėjimas 7 m. „prieš Kristų“.
Kadangi Jėzus negalėjo būti atėjęs į šį pasaulį septynis metus „prieš savo gimimą“, kažkas turėjo padaryti klaidą. Tiesa, tai buvo ne Kepleris, bet vienuolis, vardu Dionyzas Mažasis, gyvenęs Romoje nuo 500 iki 545 m. Pastarasis įvedė kalendoriaus skaičiavimą „pagal Kristaus gimimą“, be to, apsiriko keleriais metais.
Nuo to laiko gyvename pasaulyje su aritmetikos klaida. Vargu ar keisime savo kalendorius, netgi jei vis daugiau tyrinėtojų patvirtins ir patikslins Keplerio mokslines išvadas. Tačiau nebus blogiau, jeigu vis dėlto įsidėmėsime tikrąją įvykių seką. Pastaraisiais metais siekdamas ištaisyti klaidą nemažai prisidėjo Bazelio matematikas Alfredas Lohras ir Insbruko astronomas Konradinas Feraris d’Occhieppo.
87-metis Feraris 2000-aisiais išspausdino išsamų ir lengvai suprantamą savo tyrimų pranešimą: „Betliejaus žvaigždė astronominiu aspektu. Legenda ar faktas?“. Šiame leidime K. Feraris pateikia (pagaliau!) astronomijos, matematikos ir senovės istorijos šaltinius, kurie suteikia galimybę patikrinti mokslines išvadas.
Nenuginčijama, kad 7-ais m. „prieš Kristų“ Saturnas suartėjo su Jupiteriu 3 kartus, o paskutinysis suartėjimas įvyko gruodžio 14 d. Šis keistas įvykis buvo apskaičiuotas Babilonijos astronomų; dar IX a. 7-ųjų m. planetų suartėjimą aprašė musulmonų, taigi teologiniu požiūriu tam tikra prasme neįtartinas astronomas, vardu Abu Mašaras.
Ar Jėzui, jį aplankant išminčiams, buvo jau vieneri metai?
Taigi ne stebuklas, kad išminčiai iš Rytų, t. y. astronomai, stebėjo žvaigždę ir vadovavosi savo apskaičiavimais. Feraris d’Occhieppo nagrinėja, kada jie atvyko į Palestiną, tiksliau į Betliejų. Mokslininkas netgi ryžtasi žengti toliau: nustato realią Jėzaus gimimo dieną. Apskaičiavęs, jog astronomai 7 m. „prieš Kristų“ lapkričio 12 d. įžengė į Betliejų, jis kaip ir mes (iš Mato) žinojo, kad Jėzus tuo laiku jau buvo gimęs.
Įdomu, kad teorinės astronomijos profesorius bažnytinės istorijos šaltinius laiko svarbiu dalyku. Vienas iš jų – II m. e. a. teologo ir krikščionių filosofo Klemenso iš Aleksandrijos pasisakymas: jeigu ištaisytume kelias aritmetikos klaidas, jo teigimu, tai būtų 7-ųjų metų „prieš Kristų“ sausio 6-oji diena. Taigi atvykus „magams“, kurie sekė patekėjusią žvaigždę, Jėzus turėjo būti jau vienuolikos mėnesių. Tai sutampa su viena formuluote iš vadinamosios „Jokūbo protevangelijos“ [1], seniausio rankraštinio pasakojimo, pasiekusio mus iš II a. „po Kristaus“.
Be abejonės, ir Feraris žinojo, kad šis kūrinys yra greičiau romanas nei istorijos veikalas. Tyrinėtojas vadovavosi standartinėmis istorijos mokslo taisyklėmis: istoriškai teisingos informacijos galima rasti ir ne istorinius įvykius atpasakojančiuose tekstuose. Jis atkreipia dėmesį į keistą pastabą: atvykus „išminčiams“ Jėzus stovi šalia Marijos. Iš pažiūros neesminė detalė, tačiau atitinkanti chronologiją.
Pati svarbiausia diena: gruodžio 25-oji ar sausio 6-oji?
Ar teisūs buvo senieji krikščionių istorikai, šventę Kristaus gimtadienį sausio 6-ąją? Tai dar ir dabar daro stačiatikių Bažnyčia. Vadinasi, gruodžio 25-oji yra pirminių žinių pakeitimas, kuris ankstyvaisiais viduramžiais pamažu įsitvirtino Vakarų Bažnyčioje. Tikros tiesos apie gruodžio 25-ąją ar sausio 6-ąją galbūt niekada ir nesužinosime. Netgi Naujasis Testamentas, kuriame data tikriausiai sąmoningai nepaminėta, to iš mūsų nereikalauja. Pagal Betliejaus žvaigždės pasirodymo apskaičiavimus, kurie atrodo be spragų, galima daug ką apskaičiuoti: žvaigždė pasirodė 7 m. „prieš Kristų“. Kadangi negali būti „nulinių metų“ (po 1-ųjų m. „prieš Kristų“ gruodžio 31 d. seka 1-ųjų m. „po Kristaus“ sausio 1 d.), todėl dabar yra 2001-osios Betliejaus žvaigždės metinės. (Kas paprasčiausiai pridės 7 (pr. Kr.) prie 1995 (po Kr.), praleis trūkstamus „nulinius metus“, kuriuos reikia atimti iš 2002 sumos.)
Jei Jėzus gimė 6 m. pr. Kr. sausio 6 d., o „išminčiai iš Rytų šalies“ vaiką Betliejuje aplankė tik kitą lapkritį/gruodį, tada 2000-ąjį Jėzaus gimtadienį turėjome švęsti 1994 metų pradžioje. Jei Jėzaus gimimo data laikytume gruodžio 25-ąją, tai 94-siais būtų švenčiamas 2001-asis Kristaus gimtadienis.
Žinoma, sveikintojai bei skaičiuotojai gali pasirinkti ir kitą variantą. Tarkime, kad mes nekreipiame dėmesio į minėtą „Jokūbo protevangeliją“, priskirtiną prie gana vėlyvų tekstų; tada tuo metu, kai apsilanko žyniai, Jėzus yra mažutėlis kūdikis: jam ne vienuolika mėnesių, bet tik keletas dienų ar savaičių. Vadinasi, gruodis būtų tikrasis Jėzaus gimimo mėnuo.
Kadangi žvaigždė, paskutinį kartą „sušvisdama“ virš Betliejaus, pasirodė prieš gimimą, t. y. 14 d., tiek 1994 m. gruodžio 25 d., tiek 1995 sausio 6 d. galima laikyti Kristaus gimimo 2000-ąja diena.
Kad ir kaip, kad ir kada pažymėtume, nepamirškime, kad Luko evangelijos pranešimo istorija, kurią Kūčių vakarą girdime visur, nereikalauja švęsti gimtadienio. Išganytojo, kuris „yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2,11), gimimui išganytojišką istorinę prasmę suteikia ne datos apskaičiavimas, bet Dievas, leidęs savo Sūnui šiame pasaulyje tapti žmogumi.
