Rugpjūčio 17 d. Bažnyčia mini šv. Hiacintą.
„Kartą, Žolinės išvakarėse, šv. Hiacintas ryte meldėsi prie Švč. M. Marijos altoriaus Krokuvos dominikonų bažnyčioje. Paniręs į maldą išvydo didžią šviesą, nusileidžiančią ant altoriaus. Prie jo prisiartino švenčiausioji Mergelė ir tarė: „Mano sūnau Hiacintai, džiaukis, nes tavo maldos yra mielos mano Sūnui ir Atpirkėjui. Ko tik prašysi per mano užtarimą, viską gausi.“ Tai pasakiusi, tarp šviesų ir angelų chorų pakilo į dangų. O šventas vyras Hiacintas, šio apreiškimo paguostas, su pasitikėjimu prašė Dievo to, ko troško”, – pasakojama Šv. Onos bažnyčios Vilniuje feisbuko paskyroje.
Šv. Hiacintas – pirmasis šiaurės Europos dominikonas, 1222 m. davęs įžadus šv. Dominykui, grįžęs į gimtąją Lenkiją, įsteigė vienuolyną Krokuvoje. Vėliau ordino siuntimu su kitais broliais išvyko į misijas Rusijoje, Prūsijoje ir Lietuvoje – skelbė Dievo Žodį ir steigė vienuolynus. Daugumos Prūsijos vyskupijų pirmieji ganytojai buvo dominikonai: Heidenreichas, vėliau tapęs pirmuoju Kulmo vyskupu (1245–1263), po keliolikos metų karūnavo pirmąjį ir paskutinįjį Lietuvos karalių Mindaugą, palaimintasis Vitas, kuris Mindaugo laikais buvo pirmasis Pietų Lietuvos vyskupas.
„Šv. Hiacinto (Jackaus) koplyčia yra S. Konarskio ir Jovaro gatvių sankryžoje, Vilniuje. Medinė koplytėlė buvo pastatyta dar 1501 metais siekiant pažymėti brolių dominikonų atvykimą į Vilnių. Teigiama, jog tuo metu Vilnius dar neturėjo miesto sienos, todėl koplytėlės pastatymas šioje vietoje nebuvo atsitiktinis, nes šv. Hiacintas buvo laikomas keliautojų globėju. Manoma, jog koplyčia buvo skirta pasimelsti keliautojams, susirengusiems į tolimas keliones. Tą patvirtintų ir šventojo skulptūra, veidu atsisukusi į senamiesčio pusę, tarsi išlydėdama išvykstančiuosius.1762 metais buvo pastatyta nauja koplyčia iš plytų; joje stovėjo dominikono šv. Jackaus skulptūra. XIX a. viduryje vilniečių dotacijomis koplyčia perstatyta, o 1901 ji metais buvo restauruota – ant koplyčios užkelta skulptoriaus B. Balzukevičiaus darbo varinė 2 metrų aukščio šv. Jackaus skulptūra. Senoji skulptūra perkelta į Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią. Dešinėje šv. Hiacinto rankoje – jo bažnyčios monstrancija, kairėje – Švč. Marijos su Kūdikėliu skulptūra. Ji priskiriama barokiniam stiliui”, – pasakoja Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka .
„Šv. Hiacintą ir palaimintąjį Vitą drąsiai galime laikyti tikraisiais Lietuvos statytojais. Nors istorijos šaltiniai tvirtai nenurodo, ar šv. Hiacintas buvo įkėlęs koją į lietuvių žemes ir skelbęs jose Dievo žodį, vis dėlto jo misijų veikla nuo Prūsų iki Rusios rodo, kad jis stengėsi realizuoti paties šv. Dominyko turėtą norą skelbti Evangeliją Pabaltijo pagonims”, – pasakojama dominikonų paskyroje.
Plačiau skaitykite istorijos mokslų daktaro Dariaus Barono straipsnį „Šv. Hiacintas – brangus tikėjimo perlas”, „Naujasis židinys” 2007 Nr. 8-9, 381-384 psl. (PDF 21-24 psl.).Ir menotyros mokslų daktarės Sigitos Maslauskaitės straipsnį „Šv. Hiacintas. Stebuklai ir atvaizdai XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios hagiografijoje”, Naujasis židinys” 2007 Nr. 8-9, 385-390 psl. (PDF 25-30 psl.). Žurnalą „Naujasis židinys” galima atsisiųsti PDF formatu.
Bažnytinio paveldo muziejaus parodoje „Dangaus miestas“ eksponuojamas XIX a. relikvijorius, kuriame šventieji vaizduojami kartu kaip Pamokslininkų ordino įkūrėjas ir pirmasis lenkų kilmės dominikonas. Šis eksponatas išskirtinis tuo, kad į jį buvo įkomponuoti XVIII a. metalo raižinio fragmentai, vaizduojantys dominikonų garbinamą stebuklingąjį Borzo prie Krasnobrodo dominikonų Švč. Mergelės Marijos atvaizdą.
„Nors žinių apie tai, kad šv. Hiacintas būtų lankęsis lietuvių žemėse, nėra, neabejotina, kad jo bendradarbiai ir mokiniai jau Mindaugo laikais ieškojo, o gal ir turėjo progų skelbti lietuviams Gerąją Naujieną. Šventasis gimė Silezijoje, buvo auklėjamas dėdės, Krokuvos vyskupo Ivono, kurio pavyzdžiu pasirinko kunigystės kelią. Vėlesnis judviejų vizitas Romoje tapo lemtingu: išvydę, kaip šv. Dominykui užtariant atgijo mirtinai sužeistas kardinolo sūnėnas, vyskupas paprašė Dominyko, kad jis atsiųstų dominikonus į Lenkiją, o Hiacintas išreiškė norą prisijungti prie dominikonų ordino. Šv. Hiacintui, gavusiam abitą iš ordino įkūrėjo rankų, buvo patikėta reikšminga misija – sėti Dievo žodį Šiaurės bei Rytų kraštuose”, – rašoma muziejaus feisbuko paskyroje.
„Tiek šv. Dominyko, tiek šv. Hiacinto atmintis Lietuvoje susijusi su dominikonų ordino veikla. Lietuvoje dominikonai pradėjo kurtis Mindaugo laikais, tačiau buvo išvaikyti po karaliaus nužudymo. Bendri abiejų dominikonų atvaizdai paplito Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje po šv. Hiacinto kanonizacijos 1594 m. ir ypač išpopuliarėjo XVII a., pasklidus legendai apie jo lankymąsi Lietuvoje, tad 1686 m. šventasis pripažintas Lenkijos ir Lietuvos globėju”, – priduriama joje.
