Darbininkas XIX a. bijojo, kad susirgęs neturės duonos, o pasenęs – pragyvenimo šaltinio. XXI a. žmogus vis dažniau bijo, kad už viešai pasakytą žodį, nuomonę ar tikėjimo tiesą – bus eliminuotas iš viešos erdvės, praras darbą, patirs viešas patyčias ir žeminimą.
Tą patį solidarumo mechanizmą, kuris kadaise gimė fabrikuose ir kasyklose, šiandien vis dažniau tenka įjungti ginant ne tik darbo vietą, bet ir teisę kalbėti, tikėti, nesutikti.
Profesinės sąjungos ėmė kurtis XIX a. pradžioje–viduryje, kai Pramonės revoliucija visiškai pakeitė darbo pasaulį – žmonės iš kaimų plūdo į miestus, dirbo fabrikuose po 12–16 valandų per dieną, be socialinių garantijų, be saugumo, be realios galimybės derėtis su darbdaviu.
Pirmosios modernios profesinės sąjungos susiformavo XIX a. pradžioje Didžiojoje Britanijoje – pramonės revoliucijos epicentre. Iš pradžių darbininkų susivienijimai buvo draudžiami įstatymu (Combination Acts). Už bandymą organizuotis buvo galima patekti į kalėjimą ar net būti ištremtam (garsusis Tolpuddle Martyrs atvejis 1834 m.). Nepaisant to, žmonės vis tiek telkėsi.
1891 m. popiežius Leonas XIII paskelbė encikliką Rerum Novarum, kuri laikoma katalikiško socialinio mokymo pradžia. Joje pirmą kartą taip aiškiai ir autoritetingai buvo pasakyta: darbininkai turi teisę burtis į asociacijas; valstybė neturi drausti profesinių sąjungų; darbuotojų organizacijos yra natūralus ir teisėtas būdas gintis nuo išnaudojimo; darbdaviai privalo gerbti darbuotojų orumą ir mokėti teisingą atlyginimą.
Tuo metu Europoje dar buvo stipri priešprieša tarp kapitalo ir augančio socialistinio judėjimo. Leonas XIII pasiūlė alternatyvą – krikščionišką socialinį modelį, kuriame pripažįstama privati nuosavybė, bet kartu ginamas darbuotojų solidarumas ir teisė organizuotis. Iš esmės jis teigė: darbininkų sąjungos yra ne grėsmė, o būtinybė, jei norime socialinio teisingumo. Būtent nuo jo prasideda krikščioniškų profesinių sąjungų tradicija.
Kalbant apie modernios socialinės politikos pradžią Europoje, būtina prisiminti ir Otto von Bismarcką – Vokietijos kanclerį, kuris XIX a. pabaigoje įvedė valstybės organizuotą socialinę apsaugą. Vokietija sparčiai industrializavosi, augo darbininkų klasė, stiprėjo socialistinis judėjimas, o valdžia bijojo revoliucijų (po 1848 m. sukilimų Europa dar gyveno nerimo nuotaikomis).
O. von Bismarkas buvo konservatorius, ne socialistas, tačiau suprato: jei valstybė nepasirūpins darbininkais, juos įtrauks revoliuciniai judėjimai. Todėl jo socialinė politika buvo ir socialinio teisingumo, ir politinės stabilizacijos projektas – siekis sumažinti revoliucinę įtampą, stiprinti lojalumą valstybei ir silpninti radikalią kairę.
Rusijos imperijoje, kur darbininkai nesukūrė stiprių profesinių sąjungų, kilo kruvina bolševikinė revoliucija, o socialinė atskirtis ir nelygybė buvo išnaudoti tiek pateisinti represijas, tiek užkariavimus, tiek komunistinį režimą.
1955 m. gegužės 1 d. Romoje, susitikime su krikščionių darbininkų organizacijomis, popiežius Pijus XII oficialiai Gegužės 1-ąją paskelbė šv. Juozapo Darbininko švente kaip sąmoningą atsaką į pasaulinę Darbo dieną. Buvo norėta priminti krikščionišką socialinį mokymą.
Gegužės 1-oji jau buvo tarptautinė darbininkų solidarumo diena, stipriai susijusi su socialistiniais ir komunistiniais judėjimais. Bažnyčia pasiūlė alternatyvų – krikščionišką darbo santykių supratimą: ne kaip klasių kovą, bet orumą, solidarumą, socialinį teisingumą ir bendradarbiavimą tarp darbuotojų ir darbdavių. Tai buvo simbolinis, bet reikšmingas žingsnis Šaltojo karo kontekste.
Šis sprendimas sustiprino katalikišką socialinį mokymą, pabrėžė darbo orumą, suteikė krikščionišką tapatybę darbuotojų judėjimams ir įtvirtino mintį, kad darbininkų teisės ir tikėjimas nėra priešprieša.
Jei XIX amžiuje profesinės sąjungos pirmiausia gynė fizinį ir ekonominį darbuotojo saugumą, šiandien vis dažniau tenka ginti sąžinės, religijos ir žodžio laisvę.
Krikščionys vis dažniau yra išstumiami iš viešosios erdvės bei kaltinami diskriminacija ir neapykantos kalba dėl savo nuostatų, paremtų krikščioniška etika ir moralės mokymu. Viešoji erdvė ir kultūra nebepalaiko tikėjimu ir religiniais įsitikinimais paremtų papročių, priešingai – visais įmanomais būdais siekiama juos eliminuoti.
Jei XIX amžiuje profesinės sąjungos pirmiausia gynė fizinį ir ekonominį darbuotojo saugumą, šiandien vis dažniau tenka ginti sąžinės, religijos ir žodžio laisvę.
Nuolatinė įtampa, sėjama baimė ir diskriminacija skatina žmones burtis ir ginti savo pilietines teises bei laisves.
Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga buvo įkurta 2021 metais, kai kunigas Algirdas Toliatas savo „Facebook“ paskyroje pasidalino doc. dr. Linos Šulcienės kvietimu pasirašyti dvi peticijas visuomenės diskusijų centre esančiomis temomis – viena jų kvietė nepritarti Stambulo konvencijai, kita – partnerystės įstatymui.
Lietuvos žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose kunigas susilaukė labai agresyvaus puolimo, pravardžiavimo ir patyčių – žinomi visuomenės asmenys, „influenceriai“ viešai gėdino kunigą ir darė jam spaudimą dėl jo „neteisingos“ pozicijos ir veiksmų.
Į situaciją sureagavo ir Lietuvos vyskupų konferencija, apgailestavusi, kad „kunigas A. Toliatas susilaukė aršių ir įžeidžiančių reakcijų į pagarbiai išreikštą nuomonę“ bei pabrėžusi, jog „dvasiškis nenukrypo nuo pozicijos, kurią atstovauja Bažnyčia“, o kunigas „naudojosi savo kaip piliečio ir dvasininko teise pareikšti nuomonę“.
Netrukus aktyvūs tikintieji suformavo iniciatyvinę grupę, o gavus kardinolo J. Em. S. Tamkevičiaus SJ palaiminimą bei sutikimą būti organizacijos dvasiniu vadovu, buvo priimtas sprendimas įkurti Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinę sąjungą. Kunigas Algirdas Toliatas tapo organizacijos dvasiniu palydėtoju.
2023–2024 m. Krikščionių profsąjunga jau turėjo kelis atvejus, kai teko padėti savo organizacijos nariams, kurie darbo vietoje dėl savo pažiūrų susidūrė su atšaukimo (cancel) kultūros ir diskriminacijos apraiškomis.
Tai visuomenėje gerai žinomi atvejai: žurnalisto Virginijaus Savukyno bylinėjimasis su darbdaviu LRT dėl jo patalpintos žinutės „Facebook“ paskyroje, kritikavusios tuo metu pareigas ėjusią teisingumo ministrę E. Dobrowolską; bandymas iš darbo Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje atleisti istoriką ir žurnalistą Vidmantą Valiušaitį, pasitelkiant fiktyvias atleidimo priežastis, kai tikroji priežastis buvo jo tyrimai ir tiesos atskleidimas Lietuvos istorijai svarbiomis temomis; taip pat remiantis anonimo skundu bandymas diskredituoti viešojoje erdvėje Krikščionių profsąjungos tarybos narę prof. dr. Birutę Obelenienę, darant spaudimą Vytauto Didžiojo universiteto vadovybei dėl jos dėstomo kurso apie krikščionišką požiūrį į lytiškumą.
Svarbu suvokti, kad atšaukimo (cancel) kultūra nėra tik pavienių asmenų problema. Kai viešojoje erdvėje įsigali nutildymo praktikos, kai žmonės ima bijoti išsakyti savo įsitikinimus dėl galimų profesinių ar reputacinių pasekmių, silpnėja pasitikėjimas valstybe, mažėja pilietinis aktyvumas, o visuomenė tampa susiskaldžiusi ir lengviau pažeidžiama. Tokia atmosfera – kai dalis piliečių jaučiasi išstumiami iš viešojo diskurso – yra grėsmė nacionaliniam saugumui, nes silpna, supriešinta visuomenė negali būti atspari išorinėms grėsmėms.
Su atšaukimo kultūra ir diskriminacija susiduria ne tik pavieniai asmenys, bet ir nevyriausybinės organizacijos, ypač veikiančios šeimos stiprinimo ir krikščioniškos pozicijos advokacijos srityse.
Laisvos visuomenės institutas, dalyvavęs tuometinės ministrės M. Navickienės vadovaujamos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotame konkurse, negavo finansavimo, nes paraišką vertinę ekspertai nurodė, jog kritiška organizacijos pozicija Stambulo konvencijos ir civilinės sąjungos įstatymo projekto klausimais buvo pagrindinė projekto atmetimo priežastis.
Pernai iš SADM projektinio finansavimo negavo ir Krizinio nėštumo centras – viena iš nedaugelio NVO, teikiančių realią pagalbą moterims, išgyvenančioms neplanuotą ar krizinį nėštumą, vaikelio netektį dėl persileidimo ar priešlaikinio gimdymo, nėštumo nutraukimą ar pogimdyminę depresiją.
Su panašia situacija susidūrė ir Pal. J. Matulaičio socialinis centras, Psichologinės paramos ir konsultavimo centras, Kauno arkivyskupijos šeimos centras, Vilniaus Caritas.
Visa tai rodo – nepakanka tik piktintis ir stebėti situaciją. Reikia drąsos ir veikimo.
Todėl nuo 2023 metų Krikščionių profsąjunga pradėjo telkti solidarumo finansinį fondą, kurio lėšos naudojamos padengti teisinės pagalbos išlaidas ir suteikti kitą paramą tiems, kurie dėl savo įsitikinimų susiduria su neteisingumu darbo vietoje.
Šios priemonės davė rezultatų. Virginijus Savukynas laimėjo bylą pirmos instancijos teisme prieš LRT, kuri nesiryžo teikti apeliacijos; Vidmantas Valiušaitis pasirašė jam palankų taikos susitarimą su Nacionaline M. Mažvydo biblioteka; prof. dr. Birutės Obelenienės diskreditavimo kampanija ir persekiojimas, susidūrus su plačiu pasipriešinimu, buvo nutraukti.
Žinoma, ne kiekvienas galime būti pirmose kovos už žodžio ir sąžinės laisvę linijose. Ne kiekvienas esame dėstytojas, žurnalistas, medikas ar pareigūnas. Tačiau kiekvienas galime solidarizuotis su tais, kurie su sąžinės, religijos ar žodžio laisvės ribojimais susiduria jau dabar ar susidurs ateityje. Nes valstybė yra laisva ir stipri tiek, kiek yra laisvas joje gyvenantis žmogus.
