Šio pranešimo metu, kuris yra labiau panašus į asmeninį liudijimą, noriu su jumis pasidalinti savo apmąstymais ir keliomis įžvalgomis, kurios gali padėti pirmiausia sau patiems atsakyti, vėliau – ir kitiems padėti suprasti, kodėl prigimtinė šeima, o ne šeimų įvairovė, yra krikščionio pasirinkimas. Pripažinkime, kad atsakymas į šį klausimą – prigimtinė šeima ar šeimų įvairovė – nėra vienareikšmis net ir mūsų krikščionių bendruomenėje.
Pats asmeniškai į mūsų valstybėje vykstančius procesus, kuomet bandoma iš esmės pakeisti šeimos sampratą iš prigimtinės šeimos į šeimų įvairovę, visai netikėtai įsitraukiau dar 2013 metais, po vieno renginio Kaune, į kurį buvau pakviestas kaip klausytojas. Jo metu buvo pristatyta iniciatyva įkurti Lietuvoje katalikų pasauliečių advokacijos organizaciją „Laisvos visuomenės institutas“. Renginyje buvo atskleista situacija, kaip Vakarų pasaulio visuomenėse vis labiau vėl įsigali naujomis formomis materialistinių ideologijų atmainos, tokios kaip gender ir LGBT, kurių pagrindinis siekis – iš esmės pakeisti žmogaus antropologinius ir mūsų visuomenės pagrindus, kurie iki šiol buvo suformuoti krikščioniškos pasaulėžiūros ir prigimtinio įstatymo pagrindu. Taip pat buvo pateikti pavyzdžiai, kaip šios ideologijos vis aktyviau skverbiasi ir į Lietuvą.
Materialistinės ideologijos, neigiančios transcendentinę žmogaus prigimtį ir prigimtinį įstatymą, siekia užvaldyti mūsų mąstymą, įvesdamos naujus mūsų žmogišką prigimtį ir protingą kūrinijos tvarką iškraipančius principus. Jos siūlo keisti binarinę dviejų lyčių – vyro ir moters – sampratą į lyties kaip socialinio konstrukto – lyčių įvairovės – sampratą. Biologinės lyties, kaip gimties duotybės, principą siūloma pakeisti socialinės lyties principu, teigiančiu, kad lytį ar jos išvestines formas, kurių gali būti ne viena dešimtis, žmogus kaip socialinį konstruktą gyvenimo eigoje gali laisvai pasirinkti ir keisti.
Šios ideologijos siekia pakeisti ir prigimtinės šeimos sampratą, pirmiausia ją pervadindamos tradicine šeima, nes tradicija, priešingai nei prigimtis gali kistis. Taip jos siekia įvesti į visuomenės mąstyseną ir teisinę sistemą šeimų įvairovės sampratą su įvairiomis „netradicinės šeimos“ formomis. Pagrindinį prigimtinės šeimos principą – vyro ir moters lyčių papildomumą bei vyro ir moters santuokos pagrindu kuriamą šeimą kaip didžiausią gėrį vaikams gimti ir augti – jos siūlo keisti principu, kad šeimą kurianti pora yra „lyčiai neutrali“. Todėl, anot jų, gali atsirasti įvairios ne tik vyro ir moters santuokos, tėvystės, motinystės ir vaikystės pagrindu susikuriančios šeimos, bet ir tos pačios lyties porų partneryste, civiline sąjunga ar net tos pačios lyties asmenų civiline santuoka kuriamos šeimos.
Kitą fundamentalų principą – jog žmogaus gyvybė svarbi nuo jos prasidėjimo momento iki natūralios gyvenimo pabaigos, t.y. gyvybė yra neliečiama, – šios ideologijos taip pat siekia pakeisti. Iš pradžių formuojant visuomenės mąstyseną, vėliau – į teisinę sistemą įvedant naujai sugalvotas „žmogaus teises“. Pavyzdžiui „moters teisė į savo kūną“, kuri abortą, kai motinos įsčiose nutraukiama užsimezgusi vaiko gyvybė, paverčia tik moters pasirinkimo teise nevaržomai atsikratyti „nepageidaujama savo kūno dalimi“. Panašiai ir su eutanazija, kuri pristatoma kaip „žmogaus teisė oriai nutraukti savo gyvybę“ ir kt.
Šių ideologijų pagrindu žmogaus sugalvotos ir nuolat kuriamos naujos „žmogaus teisės“ neišvengiamai pradeda konfliktuoti su prigimtinėmis visų piliečių laisvėmis, tokiomis kaip religijos, sąžinės ir žodžio laisvė bei ima jas teisiškai varžyti, įvardinant jas kaip „diskriminacines“ naujai sugalvotų „žmogaus teisių“ atžvilgiu. Taip pat šios naujai kuriamos „žmogaus teisės“ pradeda riboti ir išstumti prigimtines žmogaus teises tokias kaip dar negimusio kūdikio teisė į gyvybę, tėvų teisė auklėti savo vaikus pagal savo moralines nuostatas ir įsitikinimus ir kt.
Mano minėto susitikimo Kaune metu manyje užgimė vidinis atpažinimas, kad čia vyksta kažkas iš esmės labai blogai. Tai buvo tarsi vidinis déjà vu jausmas – lyg vykstantys procesai vėl bandytų mane sugrąžinti į tą iškreiptą tikrovę – „kreivų veidrodžių karalystę“, kurioje gyvenau Sovietų Sąjungoje pirmuosius aštuoniolika savo gyvenimo metų. Po šio renginio Kaune ilgą laiką jutau vidinį raginimą, kad reikia kažką daryti. Apsisprendžiau pasiūlyti savo pagalbą „Laisvos visuomenės instituto“ steigėjams, nes jų renginio metu pristatyta misija stabdyti tos iškreiptos tikrovės sugrįžimą man pasirodė labai svarbi.
Materialistinės ideologijos, neigiančios transcendentinę žmogaus prigimtį ir prigimtinį įstatymą, siekia užvaldyti mūsų mąstymą, įvesdamos naujus mūsų žmogišką prigimtį ir protingą kūrinijos tvarką iškraipančius principus.
Ši, jau daugiau kaip 12 metų vykstanti mano gyvenimo kelionė su „Laisvos visuomenės institutu“ – pradžioje kaip savanorio ir rėmėjo, vėliau kaip vieno iš valdybos narių, o nuo 2021 m. kaip valdybos pirmininko – buvo išties dramatiška. Netikėtai tapau vienu iš tiesioginių liudininkų ypatingų procesų ir pokyčių, vykusių per šį dešimtmetį mūsų visuomenėje. Materialistinėms ideologijoms vis aktyviau skverbiantis į Lietuvos viešąjį gyvenimą, universitetus, mokyklas, valdžios institucijas, žiniasklaidą ir politiką, aktyvėjo ir pastangos iš esmės perkeisti Lietuvos žmonių mąstymą tokiais fundamentaliais klausimais kaip šeima, gyvybė ir lytis.
Visi šie vykstantys procesai neaplenkė ir mūsų Katalikų Bažnyčios bendruomenės Lietuvoje, apie ką ir norėčiau šiek tiek plačiau pakalbėti. Didžiausia to pasekmė – Bažnyčios skilimas. Ir tai kelia labai rimtą rūpestį ir grėsmę. „Jei namai suskilę, tie namai neišlieka“ – perspėjo Jėzus (Mk 3, 25).
Viena Katalikų Bažnyčios Lietuvoje dalis, vadinama liberaliais arba progresyviais katalikais, kuriai priklauso ir didelę įtaką visuomenėje bei pačioje Bažnyčioje turintys akademinės bendruomenės, kultūros, politikos ir žiniasklaidos atstovai, pradėjo intensyviai siūlyti atsiverti vykstantiems pokyčiams, susijusiems su prigimtinės šeimos sampratos keitimu. Pagrindiniai jų argumentai buvo šie:
- Principai, kuriais iki šiol rėmėsi Bažnyčia, nėra tokie svarbūs kaip konkrečios žmonių gyvenimo situacijos;
- Turime būti gailestingi, negalime primesti savo principų kitiems;
- Nieko neatsitiks mūsų šeimoms, jeigu Lietuvoje bus įteisinta tos pačios lyties porų partnerystė ir atsiras kitokių, ne tik tradicinių šeimų; reikia leisti ir kitiems būti laimingiems taip, kaip jie tą laimę supranta;
- Principai keičiasi kartu su besikeičiančiu gyvenimu. Homoseksualūs santykiai nėra netvarkingi (taip jie buvo ir yra iki šiol suprantami Bažnyčios mokyme), o anot jų tik „kitaip tvarkingi“;
- Teigiama, kad Bažnyčioje principai irgi jau keičiasi, tik šie procesai joje vyksta daug lėčiau nei realiame gyvenime;
- Galiausiai tvirtinama, kad principai, kurių laikytasi viduramžiais, nebeatitinka modernaus gyvenimo realijų. Gyvenimas kinta ir vykstantys procesai visuomenėje, jos progresas yra neišvengiami, todėl anot jų, Bažnyčia turi būti teisingoje istorijos pusėje.
Kita Katalikų Bažnyčios bendruomenės Lietuvoje dalis, vadinamieji konservatyvūs arba tradiciniai katalikai, siūlė išlikti ištikimiems fundamentalioms Katalikų Bažnyčios mokyme įtvirtintoms moralinėms tiesoms ir principams apie šeimą, gyvybę, žmogų ir nepasiduoti naujoms materialistinėms ideologijoms, siekiančioms pakeisti šiuos fundamentalius iš prigimtinio įstatymo kylančius principus. Savo poziciją jie grindė šiais argumentais:
- Įteisinus homoseksualių porų partnerystę, katalikų bendruomenė su savo moraliniu mokymu ir įsitikinimais atsidurs už įstatymo ribų, susidurs su teisiniu persekiojimu dėl taip vadinamos „diskriminacijos“ ar „neapykantos kurstymo“, bus ribojama tėvų teisė auklėti savo vaikus pagal savo moralinius ir religinius įsitikinimus, varžoma religijos, sąžinės ir žodžio laisvė;
- Tos pačios lyties asmenų porų bendrą gyvenimą galima teisiškai sureguliuoti, neprilyginant jo vyro ir moters santuokai, bet traktuojant kaip privačius, suteikiant jiems artimųjų statusą, kuris savo esme prilygsta ne sutuoktinių, bet artimų draugų –panašų į brolių, seserų tarpusavio ryšį ir atitinkamą teisinį reguliavimą;
- Yra teisinga, neiškraipant šeimos teisinės sampratos, skirtingus savo esme dalykus – vyro ir moters santuoką ir tos pačios lyties porų bendrą gyvenimą – teisiškai reguliuoti skirtingai;
- Kaip rodo istorinė patirtis, tik išlikdama tiesos pusėje Bažnyčia išlieka ir teisingoje istorijos pusėje.
Šis skilimas mūsų Bažnyčios bendruomenėje, mano manymu, vyko palaipsniui, o didžiausią pagreitį įgavo po 2016 m. Seimo rinkimų, kai prieš juos iš pagrindų pasikeitė TS – LKD partijos vadovybė. Šią partiją nuo įsikūrimo pradžios palaikė didelė Katalikų Bažnyčios Lietuvoje bendruomenės dalis, nes po nepriklausomybės atkūrimo ji atstovavo jos nuostatas ir vertybes politikoje. Ryškiausiai Bažnyčios skilimas, peraugęs net į atvirą konfrontaciją, pasireiškė ir tapo regimas, kaip liaudis sako, net ir „aklam“, po 2020 m. rinkimų. Tuomet rinkimus laimėjusi TS-LKD partijos vadovaujama valdančioji dauguma jau atvirai įvardino savo politinius siekius įgyvendinti ideologinį bei vertybinį perversmą mūsų visuomenėje: įteisinant lyčiai neutralią partnerystę, kuri iš esmės pakeistų iki tol buvusią prigimtinę šeimos sampratą; ratifikuojant Stambulo konvenciją, kuri įvestų socialinės lyties sąvoką į Lietuvos teisinę sistemą; įteisinant įstatymu lyties keitimą ir teisę į abortą bei narkotinių medžiagų asmeninį vartojimą ir t.t.
Konservatyvūs katalikai pasijautė išduoti ir politiškai nebeatstovaujami politinės partijos, kurią daug metų palaikė. Liberalūs katalikai pasauliečiai ir kai kurie kunigai, kurie palaikė šią naują TS-LKD partijos darbotvarkę bandė įgyvendinti, anot jų, „laikmečio dvasią“ atitinkančius pokyčius ir Katalikų Bažnyčioje Lietuvoje. Siekiant šių tikslų, nebuvo vengiama eiti net į atvirą konfrontaciją žiniasklaidoje su vyskupais, nes jie tokiai darbotvarkei viešai nepritarė. Buvo daromas spaudimas, eskaluojant kai kurių kunigų nuodėmes žiniasklaidoje, atsakomybę už jas bandant perkelti visai Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje bei diskredituojant vyskupus, siekiant sumažinti jų autoritetą visuomenėje.
Spaudimas Bažnyčiai buvo ir vis dar yra labai didelis. Kaip finansines sankcijas Bažnyčiai už neklusnumą TS-LKD vadovaujama vyriausybė inicijavo įstatymų pataisas, kuriomis buvo panaikinta teisė religinėms bendruomenėms gauti 1,2% gyventojų pajamų mokesčio dalį. Laisvos visuomenės institutas (LVI), katalikų pasauliečių nevyriausybinė organizacija, Socialinių reikalų ir darbo ministerijos, vadovaujamos TS – LKD partijos deleguotos ministrės Monikos Navickienės, sprendimu nuo 2022 m. buvo pašalintas iš visų konkursų gauti bet kokį valstybinį finansavimą. Motyvuojama buvo tuo, kad Institutas, anuot jų, esą užsiima „diskriminacija“ ir „neapykantos kurstymu“, pasisakydamas prieš lyčiai neutralios partnerystės įteisinimą, Stambulo konvencijos ratifikavimą. Su tokiais kaltinimais LVI nesutiko ir nusprendė ginti savo teises teisme. Teisminiai procesai su ministerija tęsiasi jau daugiau kaip tris metus. Dvi iš trijų teismo bylų prieš ministeriją LVI jau laimėjo, teisme įrodydamas, kad tokia ministerijos pozicija yra Instituto diskriminacija dėl jo pažiūrų.
Manau labai pranašiškai dramatišką situaciją, kuri vyksta mūsų Lietuvos Bažnyčioje paskutinį dešimtmetį, dar 1986 m t.y. beveik prieš 40 metų, įvardino kardinolo Jozefo Racingerio, vėliau tapusio popiežiumi Benediktu XVI, vadovaujama „Tikėjimo ir mokymo kongregacija“ savo dokumente „Homosexualitatis problema“: „Šiandien vis daugiau žmonių, net ir Bažnyčioje, daro stiprų spaudimą, kad ji pripažintų homoseksualumo būseną, tarsi tai nebūtų netvarkingas dalykas, ir įteisintų homoseksualinius aktus. Tokią poziciją palaikantys Bažnyčios nariai dažnai glaudžiai bendrauja su panašiai mąstančiais nepriklausančiais Bažnyčiai žmonėmis. Pastarųjų žmonių supratimas prieštarauja tiesai apie žmogų, kuri iki galo atskleista Kristaus slėpinyje. Gal ir ne visai sąmoningai jie išreiškia materialistinę ideologiją, neigiančią transcendentinę asmens prigimtį bei kiekvieno žmogaus antgamtinį pašaukimą“.
Šventasis Popiežius Jonas Paulius II 1993 m. savo išleistoje enciklikoje „Veritatis Splendor“ (liet. Tiesos spindėjimas), kuri buvo Katalikų Bažnyčios atsakas į patiriamą jai spaudimą keisti esmines moralines nuostatas visuotinėje Katalikų Bažnyčioje, tokį spaudimą darančių Bažnyčios narių veiksmus prilygino tikėjimo tiesų iškraipymui, kuris ardo Bažnyčios vienybę: „Bažnyčios vienybę ardo ne tik tie krikščionys, kurie atmeta ar iškraipo tikėjimo tiesas, bet ir tie, kurie nesupranta Evangelijos uždedamų moralinių pareigų“ (Jonas Paulius II. Veritatis Splendor, 26).
Liberaliems katalikams Lietuvoje nepavyko įgyvendinti Evangelijai ir Katalikų Bažnyčios moraliniam mokymui prieštaraujančių pokyčių Katalikų Bažnyčioje Lietuvoje, kaip tai pavyko jų bendraminčiams kai kuriose kitose Vakarų Europos šalyse, kaip pvz. Vokietijoje. Ypatingą reikšmę tam turėjo 2020 m. gruodžio 7 d. Lietuvos vyskupų konferencijos aiškiai išsakyta pozicija, pateikta ganytojiškame laiške „Kalėdų belaukiant“. Jame vyskupai, tuometinių politinių procesų akivaizdoje, priminė: „prigimtinės tvarkos ignoravimas buvo socializmo eksperimento įkurti „bendrystę be Dievo“ žlugimo priežastis. Visuomenė klesti ir ramybė ateina, kai pripažįstamos prigimtinės žmogaus teisės ir išpažįstamas jų autorius Dievas“ (plg. Lietuvos vyskupų ganytojiškas laiškas „Kalėdų belaukiant“).
Šis vyskupų laiškas tapo įkvėpimu susiformuoti įvairių Lietuvos katalikiškų bendruomenių atstovų iniciatyvinei grupei, kuri paskelbė 40 dienų maldos akciją „Už šeimą – visuomenės ir valstybės pagrindą“. Maldos akcijos metu, Popiežiui Pranciškui visoje Katalikų Bažnyčioje paskelbus „Šventojo Juozapo ir Šeimos – Amoris laetitia“ metus, ši akcija buvo pratęsta dar metams kaip maldos skydas „Už šeimą – namų Bažnyčią, visuomenės ir valstybės pagrindą“ iki Šventojo Juozapo ir Šeimos – Amoris laetitia metų pabaigos.
Taip pat didžiulę reikšmę turėjo 2021 m. rugsėjo 12 d. J. E. Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo Šiluvos atlaidų metu paskelbta Šiluvos deklaracija, kurioje Lietuvos visuomenei buvo priminti pamatiniai asmens ir visuomenės gėriai:
- „žmogaus gyvybė nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties;
- vyro ir moters prigimtinis skirtingumas bei lygiavertiškumas;
- šeima, kylanti iš vyro ir moters santuokos, kraujo ir giminystės ryšių;
- tėvų teisė pagal savo dorovinius principus auklėti vaikus;
- sąžinės, religijos ir žodžio laisvė, kuri saugo visuomenę nuo totalitarizmo pagundų“.
Šiluvos deklaracijoje buvo skelbiama: „Tik išsaugodami šiuos prigimtinius gėrius galime išlikti ir klestėti. Nepateisinama juos ignoruoti, teisiškai apibrėžiant asmenį, jo lytį, laisves, teises bei šeimą. Žmogaus prigimtis, šeima ir asmens laisvė yra ankstesnės už valstybę. Valstybės įstatymai turėtų atitikti tiesą apie žmogaus prigimtį. Šią tiesą jie turi saugoti, o ne keisti.“
Situacija Seime
LR Seime jo narių grupei įregistravus Civilinės sąjungos įstatymo projektą, kuris įteisintų tos pačios lyties porų partnerystę, ją faktiškai prilyginant vyro ir moters santuokai, tuo pačiu metu kita Seimo narių grupė, sutelkta Seimo nario, krikščionio demokrato Pauliaus Saudargo, įregistravo Artimo ryšio įstatymo projektą, kuriuo tos pačios lyties porų bendras gyvenimas būtų reguliuojamas kaip privatūs, o ne kaip šeimos teisiniai santykiai. Po šių įstatymo projektų registravimo Seime Lietuvos vyskupai 2022 m. birželio 17 d. kreipėsi į tikinčiųjų bendruomenę dar vienu ypatingai svarbiu ganytojišku laišku „Bažnyčios mokymas apie šeimą nesikeičia“. Jame vyskupai aiškiai išsakė savo nepritarimą Civilinės sąjungos įstatymo projektui ir palaikymą Artimo ryšio įstatymo projektui. Vyskupai rašė: „Mes, kaip ganytojai, esame susirūpinę ir norime perspėti tikinčiuosius ir visus geros valios žmones apie pavojus, kurie kyla bandant keisti šeimos ir santuokos sampratą įstatymais, tarp jų – ir dabar svarstomu Civilinės sąjungos įstatymo projektu. Minėtame Civilinės sąjungos įstatymo projekte iš esmės yra bandoma – faktines sąjungas ir sąjungas tarp tos pačios lyties asmenų prilyginti santuokai. Negalime pritarti šiam įstatymo projektui, iškreipiančiam ir devalvuojančiam santuokos bei šeimos sampratas. <…> Asmenų, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nenorėtų ar negalėtų sudaryti vyro ir moters santuokos, padėtį galėtų išspręsti Teisės į artimą ryšį įstatymas, kurio projekte numatyta galimybė artimaisiais pripažinti ne tik šeimos ar giminystės ryšiu siejamus, bet ir kitus asmenis. Teisės į artimą ryšį pripažinimas neverčia atsisakyti prigimtinės šeimos sampratos; jis neprieštarauja nei Bažnyčios mokymui apie šeimą, nei šeimos sampratai, apibrėžtai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Skirtingai nei siūloma įteisinti civiline sąjunga, teisė į artimą ryšį pripažįsta ir saugo ne tik privačiame gyvenime save šeima laikančių asmenų, bet ir tų žmonių, kurie nenori ar negali kurti šeimos, teisinius santykius.“
Kodėl Katalikų Bažnyčia Lietuvoje nesutinka, kad Lietuvos teisinėje sistemoje būtų keičiama prigimtinės šeimos samprata ir nepritaria tos pačios lyties porų partnerystės ar civilinės sąjungos pagrindu kuriamų šeimų įteisinimui? Kodėl Katalikų Bažnyčia Lietuvoje taip tvirtai laikosi prigimtinio įstatymo principų ir negali eiti į jokius kompromisus, nors už tai yra kaltinama net dalies savo bendruomenės narių nejautrumu, empatijos trūkumu, savo moralinių principų primetimu visuomenei ir dėl tokios savo pozicijos net susilaukia valdžios finansinių sankcijų?
Mąstydamas apie tai, geriausią atsakymą radau Šv. Jono Pauliaus II Enciklikoje „Veritatis Splendor“ (liet. Tiesos Spindėjimas). Baigdamas šią Encikliką šventasis popiežius kalba apie Mariją, kuri yra Bažnyčios provaizdis: „Marija dalijasi su mumis mūsų žmogiškuoju būviu, tačiau yra visiškai atvira Dievo malonei. Nepažinusi nuodėmės, ji sugeba atjausti bet kokį silpnumą. Ji supranta nuodėmingą žmogų ir myli jį motinos meile. Todėl ji stovi tiesos pusėje ir dalijasi su Bažnyčia jos našta – visiems ir visada priminti moralės reikalavimus. Dėl tos pačios priežasties ji nesutinka, kad nuodėmingas žmogus būtų suvedžiotas tų, kurie linkę jį mylėti, pateisindami jo nuodėmę, nes ji žino, jog jos Sūnaus Kristaus auką tai padarytų be galios. Joks išteisinimas, paskelbtas nuolaidžiaujančių filosofinių arba teologinių mokymų, negali padaryti žmogaus laimingo; tik Kryžius ir prisikėlusio Kristaus šlovė gali suteikti ramybę jo sąžinei ir išganymą.“
Bažnyčia yra atvira Dievo malonei. Būdama pasaulyje, bet ne iš pasaulio, ji užjaučia ir myli nuodėmingą žmogų, tačiau stovėdama tiesos pusėje, negali sutikti su tuo, kas neatitinka objektyvios tikrovės ir pažeidžia prigimtinį įstatymą, kylantį iš Amžinojo įstatymo – mūsų Kūrėjo dieviškojo proto. Todėl Bažnyčia nesutinka, kad nuodėmės sužeistas žmogus būtų suvedžiotas tų, kurie linkę jį „mylėti“, pateisindami jo nuodėmę, nes ji žino, jog tai Kristaus auką tam žmogui padarytų be galios – atimtų iš jo galimybę pasiekti didžiausią gėrį, kurį jam yra numatęs jo Kūrėjas Dievas – amžinąjį buvimą su Dievu.
Bažnyčia iš meilės žmogui yra su juo visose jo įtampose tarp jo nuodėmės pažeistoje prigimtyje veikiančio Amžinojo įstatymo reikalavimų (mums kaip protingiems Dievo kūriniams pasireiškiančiu prigimtiniu įstatymu) ir žmogaus nuodėmės sužeistų konkrečių jo būvių pasaulyje. Ji žino, kad šioje įtampoje – kryžiaus kančioje per atgailą nuodėmės sužeistam žmogui pasireiškia išlaisvinanti ir tikrą ramybę jam teikianti Dievo malonė. Šioje kryžiaus įtampoje Dievas nuolat per Bažnyčią kviečia silpną žmogų į atgailą, kad joje jis atsivertų Dievo gailestingumui – galiai, pajėgiančiai ištraukti žmogų iš visų nuodėmės pavidalų pasaulyje. Popiežius Šv. Jonas Paulius II mokė: „Gailestingumas savo tikruoju bei savituoju aspektu pasirodo tik tada – kai sugrąžina vertę, iškelia ir ištraukia gėrį iš visų blogio pavidalų pasaulyje ir žmoguje“ (Enciklika Dives in Misericordia, liet „Apie Dievo Gailestingumą“ 6).
Bažnyčia skaudančia širdimi kartu su Motina Marija, visada ištikimai užjaučia nuodėmingą žmogų, bet negali pritarti žmogaus pasirinkimui likti nuodėmės būvyje. Ji žino, jog tokia iškreipta meilė suvedžiotų žmogų, jo sąžinėje patvirtindama nuodėmės būvį kaip išlaisvinantį iš kančios gėrį. Toks patvirtinimas ilgainiui vestų žmogų į sąžinės apakimą, o per tai – į tikėjimo, kaip asmeninio ryšio su Dievu, praradimą. Tai mes jau stebime – tikėjimo nuosmukį daugelyje Vakarų pasaulio visuomenių, kuriose Bažnyčia pasuko šiuo klaidingu keliu.
Bažnyčia bijo ne pasaulyje ją nuolat istorijos eigoje ištinkančių persekiojimų, bet pagarbia sužadėtinės baime bijo būti neištikima savo sužadėtiniui Kristui ir per tokią neištikimybę prarasti savo tikėjimą kaip meilės ryšį su juo. Bažnyčia nuolat jaučia atsakomybę „padėti pasauliui pažinti kaip jis klysta dėl nuodėmės“ (Jn 16,8), kad sugrįžęs jos Sužadėtinis dar rastų žemėje tikėjimą. (plg. Lk 18, 8).
Apibendrinant tai, kas buvo pasakyta, mano kaip krikščionio, esančio vienybėje su Kristaus Bažnyčia, asmeninis pasirinkimas dėl prigimtinės šeimos sampratos išsaugojimo mūsų Tėvynėje remiasi trimis esminiais dalykais:
- Tikėjimu – kad prigimtinė vieno vyro ir vienos moters santuokos pagrindu sukurta šeima labiausiai atitinka objektyvią tikrovę ir tiesą apie žmogų, sukurtą kaip vyrą ir moterį – Dievo – Švč. Trejybės atvaizdą regimoje tikrovėje. Tikėjimu, kad tik prigimtinė šeima yra istorijoje išbandytas ir tvarus mūsų visuomenės ir valstybės bendrojo gėrio pagrindas.
- Viltimi – kad Dievas nuolat teikia malonę žmogui jo kryžiaus įtampoje tarp prigimtyje veikiančio amžinojo įstatymo reikalavimų ir konkretaus žmogaus būvio nuodėmės sužeistame pasaulyje. Viltimi, kad Dievas savo gailestingumu turi galią sugrąžinti žmogui vertę, iškelti ir ištraukti gėrį iš visų blogio pavidalų pasaulyje ir žmoguje;
- Meile – kaip giliu vidiniu troškimu mylėti Dievą visu savo protu, visa savo siela ir visomis jėgomis, kaip kūriniui gerbiant ir laikantis Jo tvarkos kūrinijoje, o savo artimą mylint kaip save patį, t.y. trokštant sau ir jam didžiausio įmanomo gėrio – amžinojo buvimo su Dievu.
Toks mano pasirinkimas už prigimtinę šeimą nėra nei homofobija, nei diskriminacija, nei neapykantos kurstymas visuomenėje. Tai yra Dievo ir artimo meilė, nes, kaip mokė šviesios atminties popiežius Benediktas XVI: „Tiesą ginti, nuolankiai bei įtikinamai ją siūlyti ir liudyti gyvenimu yra reiklūs bei nepamainomi meilės pavidalai. Meilė tiesoje tampa Kristaus veidu, mums skirtu pašaukimu mylėti savo brolius ir seseris jo plano tiesoje“ (Enciklika Caritas in Veritate (liet. Dievas yra Meilė)).
Pabaigti savo pranešimą – liudijimą norėčiau Šv. Augustino žodžiais: „Sutvėrei mus, Viešpatie sau, ir nerami mūsų širdis kol nenurims Tavyje.“ (Išpažinimai)
Pranešimas skaitytas 2025 m. gruodžio 12 d. Maldos skydo „Už šeimą – visuomenės ir valstybės pagrindą“ susitikimo metu.
