Sekmadienį dar prieš aušrą šimtai piligrimų rikiavosi eilėje, kad galėtų būti tarp pirmųjų, pasimeldusių prieš atidengtas šv. Pranciškaus relikvijas jo bazilikoje Asyžiuje, Italijoje.
Iki kovo 22 dienos šventojo kaulai bus laikomi stiklinėje vitrinoje ir bus visiškai matomi tikintiesiems. Paprastai jie ilsisi akmeniniame kape bazilikos kriptoje, tačiau šiuo laikotarpiu yra iškelti viešam pagerbimui.
Vasario 22-ąją didžiąją dienos dalį veikė itin gerai organizuota sistema su QR kodų rezervacijomis, leidusi maždaug 750 žmonių kas 30 minučių patekti į Šv. Pranciškaus bazilikos apatinę (kriptoje esančią) bažnyčią ir išvysti šventąjį.
Praeidami pro XIII–XIV a. Čimabujės (Cimabue) ir Džoto (Giotto) freskas, piligrimai vėsią, bet saulėtą žiemos dieną artėjo prie stiklinės vitrinos, papildomai saugomos organinio stiklo užtvara. Kai kuriuos užplūdo stiprios emocijos – jie galėjo stovėti vos per maždaug 30 centimetrų nuo to, kas liko iš šv. Pranciškaus žemėje praėjus 800 metų po jo mirties, pasakojo Jacobas Steinas (Džeikobas Steinas).
Steinas, tinklaraščio „Crux Stationalis“ kūrėjas ir „EWTN News“ socialinių tinklų komandos narys, buvo tarp pirmųjų atvykusiųjų į baziliką. Nepaisant minios, jis apibūdino atmosferą Asyžiuje ir prie relikvijų kaip maldingą ir neskubią. Bazilikoje buvo draudžiama naudotis mobiliaisiais telefonais, o pranciškonai švelniai primindavo piligrimams susikaupti tylai, jei balsai viršydavo šnabždesį. Žmonės klūpėjo prieš šv. Pranciškų, bučiavo stiklą ir palikdavo užrašytas maldas dėžėse, kurias parūpino pranciškonai.
„Po to mano malda buvo skirta Kristaus žaizdoms pagerbti“, – sakė Steinas, turėdamas omenyje šv. Pranciškaus stigmas. Pasak jo, ši akimirka padeda suprasti, kad pamaldumas šv. Pranciškui kyla iš „jo visiško susivienijimo su Kristumi ir visiško panašumo į Jį – kaip tobulo sektino pavyzdžio“.
„Pranciškus ir toliau kalba“
Pranciškonų teigimu, viešas šv. Pranciškaus kūno pagerbimas tikriausiai dar niekada nebuvo vykęs istorijoje. Apie tai jie kalbėjo žurnalistams dieną prieš prasidedant lankymams. Išskirtinė galimybė išvysti relikvijas tapo labiausiai laukiamu 800-ųjų Asyžiaus neturtėlio mirties metinių, minimų nuo 1226 metų, akcentu.
Apie 80 proc. registruotų piligrimų atvyks iš Italijos, tačiau tikimasi lankytojų iš penkių žemynų, tarp jų – mažiausiai 5 tūkst. iš Jungtinių Valstijų.
Vasario 21 dienos duomenimis, 370 tūkst. žmonių jau buvo rezervavę apsilankymo laiką. Apie 80 proc. registruotų piligrimų atvyks iš Italijos, tačiau tikimasi lankytojų iš penkių žemynų, tarp jų – mažiausiai 5 tūkst. iš Jungtinių Valstijų.
Daugiau nei 400 pasauliečių savanorių ir daugybė Asyžiuje gyvenančių pranciškonų – šv. Pranciškaus įkurtos vienuolijos paveldėtojų – dalyvauja organizuojant šį mėnesį truksiantį projektą ir su juo susijusius renginius.
Naujasis Asyžiaus vyskupas Felice Accrocca (Feličė Akroka), kuris oficialiai bus įvestas į pareigas kovo 25 dieną, spaudos konferencijoje pažymėjo, kad šv. Pranciškus gyvenime buvo vos apie 157 centimetrų ūgio. „Jis vilkėjo purvinus drabužius, jo veidas nebuvo gražus, tačiau Dievas suteikė didelę galią jo žodžiams“, – sakė vyskupas. „Pranciškus ir toliau kalba. Tikiuosi, kad šis mėnuo padės mums apie tai susimąstyti“, – pridūrė Accrocca.
Piligrimai iš įvairių Italijos vietų vasario 22 dieną galimybę melstis prieš atidengtus šv. Pranciškaus palaikus apibūdino kaip itin jaudinančią ir kupiną džiaugsmo. „Mes labai su juo susiję… Jis yra mūsų globėjas“, – žurnalistams sakė sutuoktiniai Assunta (Asunta) ir Salvatore (Salvatorė) iš Frattamaggiore (Fratamadžorė), esančio netoli Neapolio.
„Nesitikėjome, kad galėsime jį pamatyti taip arti“, – sakė viena italų piligrimė. „Galimybė paliesti [organinį stiklą] suteikia visiškos ramybės jausmą.“
Jaunuolis Luciano Avino (Lučianas Avinas) iš Neapolio apylinkių teigė: „Priartėti taip arti, beveik paliesti kaulus, buvo tikrai nepakartojama akimirka… Esu tikras, kad jos niekada nepamiršiu.“
Anksčiau šį mėnesį interviu „EWTN News“ italų kalbos redakcijai „ACI Stampa“ Asyžiaus vyskupas emeritas Domenico Sorrentino (Domenikas Sorentinas) paaiškino, kodėl krikščionys gerbia šventųjų, tokių kaip Pranciškus, relikvijas – jų mirtingojo kūno dalis.
„Susitikti su tais kaulais – tai būdas susitikti su šventuoju, bet pirmiausia – dalyvauti jo tikėjime prisikėlusiu Jėzumi, žvelgiant į mūsų amžinąją ateitį“, – sakė Sorrentino.
„Be neišvengiamai trumpalaikio žvilgsnio į tuos kaulus, svarbu priimti jų žinią: krikščioniškame mirties suvokime, kurį Pranciškus neatsitiktinai vadino „seserimi“, net ir mūsų kūno palaikai… ir toliau turi prasmę“, – pridūrė jis.
