Dalinamės Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo homilija, sakyta Vilniaus Katedroje vasario 2 d., Kristaus Paaukojimo šventės (Grabnyčių) metu, Pasaulinės Dievui pašvęstojo gyvenimo dienos proga.
Sveikinu visus taip gausiai susirinkusius švęsti Kristaus Paaukojimo šventės. Sveikinu Šventojo Tėvo atstovą Apaštalinį Nuncijų, Kardinolą, brolius vyskupus, brolius kunigus, ypač brolius kunigus, seses vienuoles, pašvęstojo gyvenimo bendruomenių brolius ir seses.
Šiandien visame pasaulyje švenčiame Pašvęstojo gyvenimo dieną. Ta diena mums sako, kad dar vienu žingsniu priartėjom prie Dangaus karalystės. Dar vieni metai praėjo. Ir prieš metus, kai čia susirinkome, sesės vienuolės, broliai vienuoliai rinkosi į grupeles, svarstydami, dalindamiesi Sinodo klausimais. Sinodo kelias tęsiasi, juo einame kartu.
Sesės ir broliai susirinko praeitais metais taip pat į nacionalinį simpoziumą, ten dalinosi iššūkiais ir sinodiško gyvenimo galimybėmis, kurias patys patiria. Tas kelias tęsiasi ir sekmadienį prasideda šio kelio žemyninis suvažiavimas Prahoje. Džiaugiuosi, kad Europos kontempliatyvių bendruomenių vienuolės yra apsiėmusios Adoraciją visą savaitę pasidalindamos įvairiuose vienuolynuose. Ir pas mus joanitės Vilniuje dalyvauja toje akcijoje.
Bet aš noriu pakviesti visas seses, brolius ir tikinčiuosius ypač ateinančią savaitę lydėti užtarimo malda tuos, kurie renkasi Prahoje, ir tuos, kurie jungsis internetu, toliau ieškoti, kaip Bažnyčia gali gyventi sinodiškumu, į kurį Šventasis Tėvas kviečia. Jis yra pasakęs, kad tai turėtų būti tas: „kaip“ mes gyvename Bažnyčioje.
Pašvęstojo gyvenimo bendruomenės yra pavyzdys to sinodiškumo, įgyvendinamo bendruomenėje. Taip pat matome, kokį iššūkį Šventasis Tėvas yra metęs visai Bažnyčiai. Reikia atsinaujinti. Kad mes taip galėtume gyventi, reikia pastangų, ir tai yra sudėtinga. Iš pasisakymų praeitais metais ir iš patirčių matyti, kad vienuolinė bendruomenė yra pavyzdys tokio sinodiškumo, sugebėjimo įsiklausyti, kur Šventoji Dvasia veda, kaip dalintis bendruomenėje. Kaip buvo pastebėta pasidalinimų grupelėse, kapitulos yra pavyzdys, kaip galima įsiklausyti vienam į kitą, pirmiausia klausyti Šventosios Dvasios vedimo.
Taip pat matome, kokį iššūkį Šventasis Tėvas yra metęs visai Bažnyčiai. Reikia atsinaujinti.
Bet labai svarbu, kad tai pradėtume nuo savęs. Tiek pašvęstajame gyvenime, tiek apskritai krikščioniškame gyvenime turime dėti pastangas, kad tas atsinaujinimas vyktų mūsų gyvenime, mūsų bendruomenėse. Pasidalinimuose vienuoliai, vienuolės pastebėjo įvairių bruožų, kaip sinodinė kelionė išprovokavo pašvęstuosius. Pastebėjo vaisius: kalbėjimosi, o ypač įsiklausymo vieniems į kitus būtinumą, svarbą dalintis asmeninėmis dvasinio gyvenimo patirtimis, atpažinti ir pripažinti vienuolinio gyvenimo krizes; pripažinti, kad kai kurios bendruomenės dar tik ruošiasi keliauti atsinaujinimo kelionę su visuotine Bažnyčia, atrasti galimybę išsakyti, kas skauda širdyje.
Svarbiausia atpažinti, kur kviečia Šventoji Dvasia šiandien. Sesės baigė su viltingu žvilgsniu, kad Sinodas turi tapti mūsų dvasinio ir bendruomeninio gyvenimo dalimi, ne tik retkarčiais vykstančiu susitikimu. Ir jei tai sunku, jei yra iššūkis tai padaryti mažoj bendruomenėj, koks dar didesnis iššūkis padaryti tai parapijų bendruomenėse, mūsų vyskupijų ir žemynų katalikiškose bendruomenėse, visuotinėje Bažnyčioje. Bet Šventasis Tėvas kviečia mus atsiliepti į tą iššūkį, įsiklausyti, kur Šventoji Dvasia veda, ir eiti tuo keliu.
Šiandienos pirmajame skaitinyje girdime, kaip Dievas grynina savuosius, savo išrinktuosius. „Štai jis ateina!“, – sako galybių Viešpats. Kas gi ištvers, kai jis pasirodys? Juk jis tarsi lydytojo ugnis, tarsi skalbėjų šarmas. Jis sėsis lydyti ir valyti sidabro: jisai apvalys Levio sūnus, išgrynins juos tartum auksą ir sidabrą. Tuomet jie tinkamai aukos Viešpačiui atnašas“ (Mal 3, 1–3).
Viešpats ir mus grynina, ypač bendruomeniniame gyvenime.
Viešpats ir mus grynina, ypač bendruomeniniame gyvenime. Kaip sakydavo seminarijos rektorius, kai aš buvau klieriku: „Seminarija yra kaip maišas, į kurį sudedam akmenis ir purtom, kad jie viens kitam kapotų kampus.“ Ir bendruomenėje, ir šeimoje Dievas mus formuoja, mus grynina. Jis grynina per evangelinius patarimus: neturtą, skaistumą, o ypač paklusnumą.
Ir girdime šiandienos Evangelijoje: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 34–35). Marija yra pašvęstojo gyvenimo ikona. Nors jai nereikėjo gryninimo, bet Viešpats leido jai eiti per tą patį procesą, kaip ir Jis pats. Septyni Marijos skausmai – pirmą girdėjome šios dienos Evangelijoje Simeono pranašystėje.
Toliau – bėgimas į Egiptą, Jėzaus pametimas Jeruzalėje ir visos žaizdos, skausmai, Marijos stovėjimas po kryžiumi, matymas Jėzaus kančios ir mirties. Tuos išbandymus ir gryninimus per kančią, tą savo mažąją mirtį išgyventi esame kviečiami ir mes – gyvenimo išbandymuose, nešdami savo kryžių ir sugebėdami kentėti kartu su tuo, kuris yra šalia. Compassio – kentėti.
Bet tai irgi siejasi su Šventosios Dvasios vedimu. Evangelijos žodžiai šiandien tą pabrėžia: „Simeonas buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą.“ Susitikimą su Jėzumi parenka, įkvepia ir veda Šventoji Dvasia. Tiek Simeoną, kad jis, įstatymo vykdytojas, galėjo išgirsti, kad pasielgtų, kaip įstatymas reikalauja, bet Šventosios Dvasios vedamas, tiek Oną, kuri maldomis ir pasninkais rengė savo širdį, kad išgirstų Šventosios Dvasios vedimą.
Į tai ir veda mus Šventasis Tėvas šiame sinodiniame procese. „Be Šventosios Dvasios, – sakė Šventasis Tėvas, – nėra Sinodo.“ Be Šventosios Dvasios nesugebėsime ir mes gyventi sinodiškai. Ne kažkokius dalykus bandyti prastumti Bažnyčios mokyme, bet sugebėti kasdien įsiklausyti į Šventąją Dvasią, kalbančią mums maldoje, bet kalbančią mums taip pat per savo seseris ir brolius, tuos, su kuriais einame šiuo išganymo keliu.
Prašykime sau patiems, mūsų bendruomenėms ir tiems, kurie toliau dalyvauja Sinodo procese, Šventosios Dvasios šviesos, kad mes visi neštume šviesą į pasaulį, atspindėdami Tą, kuris yra pasaulio Šviesa. Amen.
