Teksto autorė – Christine Stabell Benn (Kristina Stabel Ben) yra pasaulinės sveikatos profesorė Pietų Danijos universitete.
Ar turėčiau paskiepyti savo vaiką nuo COVID-19? Tokį klausimą šiomis dienomis užduoda tūkstančiai tėvų po to, kai Europos valdžios institucijos patvirtino vakcinas nuo COVID-19 5–11 metų vaikams, o Danijos valdžios institucijos dabar rekomenduoja juos skiepyti.
Čia pabandysiu pateikti savo požiūrį į šį klausimą. Argumentus suskirsčiau į tris pagrindines grupes: kai kurie iš jų daugiausia susiję su pačiu vaiku, kai kurie – su aplinka, o kai kurie – su pandemijos kontrole ilguoju laikotarpiu.
Tačiau apskritai svarbu pasakyti: jei vaikas yra pažeidžiamas dėl sunkios COVID-19 infekcijos, skiepyti reikėtų. Turime pasirūpinti savo pažeidžiamaisiais – pagyvenusiais, pažeidžiamais žmonėmis ar vaikais – ir jiems vakcina atrodo geriau, nepaisant to, kad dar nežinome viso jos poveikio (ilguoju laikotarpiu).
Vaikai
Vaikai paprastai serga lengva SARS-CoV2 forma. Yra įvairių prielaidų, kodėl taip yra, įskaitant tai, kad vaikų įgimta imuninė sistema yra stipresnė, ypač lokali nosies gleivinėje, ir kad jie dažnai turi gerą imunitetą kitiems Corona virusams, kurie gali užtikrinti kryžminę apsaugą. Daugeliui vaikų COVID-19 pasireiškia besimptome forma, ir šiuo metu atrodo, kad vaikams po COVID-19 retai išsivysto vėlyvosios pasekmės.
Danijoje atliktas tyrimas rodo, kad maždaug 1 vaikui iš 4 100 dėl infekcijos gali išsivystyti MIS-C sindromas – daugybinių organų uždegiminė liga. Šia liga ypač serga kitų etninių grupių vaikai (vert. past. – ne danų tautybės), vaikai, sergantys astma ir nutukimu, todėl vertėtų apsvarstyti, ar reikėtų siūlyti skiepytis šioms grupėms. Vis dėlto dauguma sutinka, kad populiacijos lygmeniu nėra būtina skiepyti vaikus nuo COVID-19 dėl jų pačių sveikatos.
Danijoje atliktas tyrimas rodo, kad maždaug 1 vaikui iš 4 100 dėl infekcijos gali išsivystyti MIS-C sindromas – daugybinių organų uždegiminė liga.
Pavyzdžiui, 2021 m. rugsėjį Nepriklausoma vakcinų ekspertų taryba, konsultuojanti Jungtinės Karalystės vyriausybę vakcinacijos klausimais, padarė išvadą, kad sveikų 12–15 metų anglų vaikų skiepijimas yra susijęs su nedidele nauda arba jos iš viso nėra.
Kai Danijos Sveikatos priežiūros tarnyba rekomenduoja skiepyti vaikus, ji iš karto pažeidžia keletą pagrindinių principų, kurie Danijoje buvo taikomi skiepijant vaikus, įskaitant tai, kad turi būti didelis vaikų sergamumas, plati vaikų patirtis skiepijant ir dokumentais patvirtintas teigiamas vakcinos poveikis jų sveikatai, palyginti su galimu šalutiniu poveikiu.
Danijos sveikatos priežiūros tarnyba teigia, kad šie principai nėra vienodai taikytini pandemijos atveju; jos profesinis sprendimas dėl vaikų grindžiamas „galimybe padidinti kolektyvinį gyventojų imunitetą ir apriboti bendrą infekcijos plitimą, o tai savo ruožtu padėtų apsaugoti neskiepytus asmenis ir asmenis, kurių skiepijimas neturi pilnaverčio poveikio, nuo sunkios COVID-19 sukeltos ligos.“
vaikai skiepijami pirmiausia siekiant apsaugoti vyresnio amžiaus ir pažeidžiamus asmenis.
Todėl vaikai skiepijami pirmiausia siekiant apsaugoti vyresnio amžiaus ir pažeidžiamus asmenis. Dėl to diskusija bus ne tik profesinė, pagrįsta privalumais ir trūkumais medicinine prasme, bet neišvengiamai bus grindžiama ir politine pozicija.
Jei vyriausybė mano, kad ir viena su COVID-19 susijusi mirtis tarp pagyvenusių ir pažeidžiamų žmonių yra viena mirtimi per daug, tai taip pat reiškia, kad kiekvienas turi prisidėti prie to, kad būtų išvengta visų mirčių.
Šalutinio poveikio galimybė
Kalbant apie šalutinį poveikį, Pfizer vakcina buvo išbandyta tik su maždaug 4,5 tūkst. 5–11 metų vaikų ir jos efektas stebėtas tik kelis mėnesius. Tai per maža imtis ir per trumpas laiko tarpas, kad būtų galima nustatyti retesnius šalutinius poveikius. Paprastai, norint nustatyti 3 nepageidaujamos reakcijos atvejus, kurių dažnis yra 1 iš 10 000, reikia 65 tūkst. tyrimo dalyvių. Kalbant apie kontekstą, tik vienas sunkus nepageidaujamas reiškinys 10 000 paskiepytų vaikų sukeltų 5–6 ligos atvejus Danijoje vaikų masinio neskiepijimo atveju, o lyginant su lengva vaikų ligos eiga tai yra daug.
Vienas iš jau pripažintų šalutinių poveikių yra širdies raumens uždegimo (miokardito) atsiradimo rizika, kuri ypač būdinga jauniems vyrams. Naujausi Honkongo duomenys rodo didžiausią iki šiol nustatytą riziką: 1 iš 2,7 tūkst. paskiepytų jaunų vyrų po vakcinacijos susirgo šia liga. Nors, laimei, ji retai baigiasi mirtimi, širdies uždegimas nėra triviali diagnozė.
Vienas iš jau pripažintų šalutinių poveikių yra širdies raumens uždegimo (miokardito) atsiradimo rizika.
2009 m. kiaulių gripo pandemija yra pavyzdys, kaip greitai sukurta vakcina nuo ligos, kuri vaikams nebuvo pavojinga, sukėlė narkolepsiją – retą, bet sunkų smegenų miego centro sutrikimą. Skiepijimas prasidėjo 2009 m. spalio mėnesį ir tęsėsi žiemą, tačiau prireikė laiko, kad miego sutrikimas išsivystytų ir būtų diagnozuotas, o pirmasis įspėjamasis signalas apie skiepų ir narkolepsijos ryšį buvo nustatytas tik 2011 m. vasario mėnesį. Ši problema labiausiai palietė mūsų kaimynus skandinavus, nes Danija taip plačiai nenaudojo šios vakcinos vaikams.
Svarbu pažymėti, kad šalutinis poveikis nebūtinai turi būti toks stiprus kaip skiepijant nuo kiaulių gripo. Mes tiesiog neturime duomenų, kad galėtume tai patvirtinti arba paneigti, mums lieka nežinomybė.
Vakcinos turi nespecifinį poveikį
Tyrimai, taip pat ir mūsų mokslinės grupės ilgamečiai vakcinų tyrimai, atlikti Bandim Health Project Bisau Gvinėjoje ir Danijoje, parodė, kad vakcinos turi svarbų „nespecifinį poveikį“, kuris gali būti tiek teigiamas, tiek neigiamas. Kaip neseniai buvo apibendrinta žurnale Lancet Infectious Diseases, vakcinos gali paveikti imuninės sistemos gebėjimą apsisaugoti nuo kitų infekcijų.
Kai kuriais atvejais, ypač naudojant gyvas vakcinas, pavyzdžiui, Calmette vakciną nuo tuberkuliozės ir tymų vakciną, imuninis atsakas į kitas infekcijas apskritai sustiprėja. Kitais atvejais, ypač naudojant negyvas vakcinas, pastebėta, kad skiepijimas gali padidinti kitų infekcijų riziką. Nespecifinio poveikio atradimas pateko į 2020 m. Nature sudarytą svarbiausių mokslo proveržių vakcinų istorijoje sąrašą (13 etapas).
Tačiau šios naujos žinios, kad vakcinos gali turėti nespecifinį poveikį, kol kas neįtrauktos į dabartinę vakcinų testavimo sistemą, kuri nėra pritaikyta tokiam poveikiui tirti. Todėl nežinome, ar vakcinos nuo COVID-19 turės nespecifinį poveikį, įskaitant tai, ar jos sustiprins, ar susilpnins organizmo gebėjimą kovoti su kitomis infekcijomis.
Iki šiol atliktas tik vienas nedidelis imunologinis tyrimas, kurio priešpremjerinis variantas rodo, kad Pfizer vakcina pasižymi kai kuriomis imunologinėmis savybėmis, kaip ir negyvosios vakcinos, didindama imunologinę toleranciją kitiems ligos sukėlėjams, tačiau šį tyrimą reikėtų vertinti atsargiai; reikia atlikti daugiau panašaus pobūdžio tyrimų.
Natūralus imunitetas ir skiepų imunitetas
Jei SARS-CoV2 elgsis kaip ir kiti koronos virusai, greičiausiai tai bus infekcija, kuria užsikrėsite vaikystėje ir vėliau kartas nuo karto susidursite nuolat, kaip su kitomis peršalimo ligomis, tačiau tai nebus infekcija, dėl kurios rimtai sirgtumėte iki pat senatvės. Kas atsitinka su natūraliu imunitetu, jei esate paskiepytas prieš užsikrėsdamas infekcija? Gerų duomenų (žr. nuorodos 23 puslapį) apie tai nėra, tačiau mano matytų tyrimų duomenys leidžia manyti, kad jei pirmiausia paskiepijama, vėliau gali nebūti gero plataus atsako į infekciją (vadinamoji „pirminė antigeninė nuodėmė“).
skiepydami vaikus galime juos nukreipti keliu, kuriuo eidami jie neturės tokio gero, plataus ir ilgalaikio imuninio atsako į SARS-CoV2 ir būsimus jo variantus.
Todėl skiepydami vaikus galime juos nukreipti keliu, kuriuo eidami jie neturės tokio gero, plataus ir ilgalaikio imuninio atsako į SARS-CoV2 ir būsimus jo variantus. Kitaip tariant, pradėdami skiepyti vaikus nuo originalaus Wuhan SARS-CoV2 viruso, galime pakenkti vaikų galimybėms gauti geriausią imuninę apsaugą nuo šio viruso variantų ateityje. Tai gali tapti ypač svarbia problema, jei virusas mutuotų ir vakcinos nebeapsaugotų, o natūralus imunitetas vis dar užtikrintų apsaugą. Tačiau kol kas nėra daug duomenų apie tai, kokią reikšmę vakcinacijos ir užsikrėtimo seka turi imunitetui prieš SARS-CoV2 – vėlgi, mums reikia atlikti daugiau tyrimų.
Aplinka
Pagrindinis argumentas už vaikų skiepijimą yra tas, kad „vaikai yra pandemijos varomoji jėga“. Tiesa, kad šiuo metu daug vaikų yra nustatomi teigiami COVID-19 testai, tačiau kai kas gali reikšti, kad turėtume tai laikyti privalumu. Vaikai įgyja natūralų imunitetą ir taip prisideda prie kolektyvinio imuniteto stiprinimo. Pažvelkite į Švediją, kurioje mokyklos nebuvo uždarytos ir kurioje 2021 m. rugsėjo pabaigoje atliktas tyrimas parodė, kad 28,4 proc. 0–9 metų vaikų ir 39,5 proc. 12–15 metų vaikų turėjo antikūnų prieš SARS-CoV2, ir kurioje infekcijos kreivė šiuo metu yra gerokai plokštesnė nei Danijoje ir viena mažiausių Europoje.
Vaikai tik nežymiai prisideda prie infekcijos plitimo. Įrodyta, kad mokyklose infekcija perduodama tarp mokytojų ir iš mokytojų vaikams, tačiau retai kada atvirkščiai. Delta variantas tai šiek tiek pakeitė. Vaikai užsikrečia tokiomis mažomis viruso dozėmis, kad iš tiesų galima svarstyti, ar maža vaiko infekcijos dozė gali būti savotiška „vakcina“.
Pagrindinis mūsų kaip visuomenės uždavinys yra:
1. Apsaugoti pagyvenusius žmones nuo infekcijos. Praėjusiais metais mums labai nepasisekė, nes daugiausia dėmesio skyrėme jaunų žmonių infekcijai, o ne vyresnio amžiaus žmonių apsaugai. Manau, kad čia vis dar darome per mažai. Slaugos ir pagyvenusių žmonių sektoriuje darbuotojai ir svečiai (tiek skiepyti, tiek neskiepyti) turėtų turėti galimybę kasdien savarankiškai tikrintis, kad būtų išvengta infekcijos plitimo tarp tų, kurie negali jos toleruoti.
2. Paspartinti pagyvenusių žmonių ir rizikos grupių revakcinaciją. Dabar revakcinacijos reikia laukti tris savaites.
3. Užtikrinti, kad ligoninėse būtų sustiprintas pasiruošimas sezoniniams protrūkiams, kad būtų galima spręsti nuo praėjusios žiemos sumažėjusio lovų skaičiaus ir bendro sveikatos sistemos atsparumo problemą.
Ilgalaikė pandemijos kontrolė
Teigiama, kad viruso plitimas tarp vaikų gali prisidėti prie naujų viruso variantų atsiradimo. Tačiau paprastai naujus variantus lemia užsitęsusi infekcija, kuria užsikrečia imunodeficitą turintys asmenys. Be to, užsikrėtimas turint dalinį imunitetą, pavyzdžiui, po pirmosios vakcinos dozės, gali paskatinti vakcinai atsparių padermių atsiradimą. Taigi skiepijimas pandemijos metu iš tikrųjų gali paskatinti skiepams atsparių padermių atsiradimą. Mano nuomone, mažai tikėtina, kad nauji variantai atsiras vaikams, kurie užsikrėtė natūraliai ir kuriems virusas replikuojasi trumpesnį laiką.
Vis labiau aiškėja, kad nors vakcinos gana gerai apsaugo nuo sunkių susirgimų, po kelių mėnesių vakcinos nelabai apsaugo nuo infekcijos perdavimo. Taigi, net jei esate paskiepyti, nėra jokios garantijos, kad neužsikrėsite. Kita vertus, reikėtų tikėtis, kad natūrali infekcija, suteikianti gleivinėms imunitetą, yra gera apsauga nuo kitų užkrėtimo.
net jei esate paskiepyti, nėra jokios garantijos, kad neužsikrėsite.
Geriausia apsauga nuo naujų padermių bus vyresnio amžiaus žmonių ir rizikos grupių skiepijimas, taip pat tai, kad kiti sveiki žmonės, įskaitant vaikus, užsikrėtė natūraliai. Po natūralios infekcijos žmonės įgyja imunitetą ne tik spyglio baltymui, kuriame dažniausiai vyksta mutacijos, bet ir visam virusui. Taigi natūralus vaikų imunitetas gali tapti geriausia apsauga nuo šios pandemijos
Taip pat verta prisiminti, kad didelė dalis pasaulio žmonių su susilpnėjusiu imunitetu dar nėra paskiepyti, ypač gyvenantys mažas pajamas gaunančiose šalyse. Tikėtina, kad vakcinos būtų daug naudingesnės pagyvenusiems ir imuniteto sutrikimų turintiems žmonėms mažas pajamas gaunančiose šalyse, nes apsaugotų nuo naujų mutacijų, nei Danijos vaikams. Tai padėtų išvengti mirčių.
Sveikatos priežiūros institucijos išaiškinimas
Perskaičiau 89 puslapių Nacionalinės sveikatos tarybos ataskaitą dėl 5–11 metų vaikų skiepų. Mano nuomone, sveikatos priežiūros tarnybos dokumentas yra šališkas vaikų skiepijimo atžvilgiu ta prasme, kad kai yra pagrindas interpretuoti, interpretacija daroma palanki vaikų skiepijimui.
Pavyzdžiui, jame teigiama, kad „remiantis turimais suaugusiųjų tyrimų duomenimis, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, ar skiepijimas paprastai suteikia geresnį ir ilgesnį imunitetą nei po užsikrėtimo“, ir nurodomi du straipsniai. Viename iš straipsnių pateikiama devynių tyrimų metaanalizė, kurioje nurodoma, kad natūralus imunitetas yra geresnis ir statistiškai reikšmingas tyrimuose, kurių neatliko vakcinų gamintojai. Kitas straipsnis yra JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro savarankiškai paskelbtas straipsnis, kuriame aprašomas vienas tyrimas, smarkiai kritikuotas dėl prasto to tyrimo organizavimo plano.
Šie du dalykai negali būti tapatinami: metaanalizė ir vienas blogas tyrimas. Todėl atrodo, kad išvada, jog „negalima daryti galutinės išvados“, yra perteklinė, užuot pabrėžus, kad didžioji dauguma įrodymų (ir gerų įrodymų) rodo, jog natūralus imunitetas yra geresnis ir ilgesnis.
Naujausi Danijos duomenys patvirtina, kad natūralų imunitetą turinčių žmonių užsikrėtimo dažnis yra mažesnis nei visiškai paskiepytų, ir kiekvienas danas žino apie žmones, kurie po skiepijimo persirgo infekcija, tačiau beveik nėra nė vieno, kuris būtų persirgęs COVID-19 du kartus, todėl Sveikatos priežiūros tarnybos aiškinimas, teigiantis, kad skiepijimas suteikia ilgiau trunkantį koronos paso galiojimą nei natūrali infekcija, daug kur sutinkamas su nepasitikėjimu.
Žinoma, kai kurie skaitytojai, perskaitę šį straipsnį, manys, kad įrodymus vertinu skirtingai ir net per daug palankiai natūralaus imuniteto ir vaikų neskiepijimo naudai. Kiti nagrinėjo tuos pačius įrodymus ir padarė išvadą, kad nėra jokių svarių argumentų, kuriais būtų galima paneigti Nacionalinės sveikatos tarybos atliktą vertinimą šiuo klausimu. Tai labai gerai iliustruoja, kad esant mažai duomenų, juos galima interpretuoti skirtingai.
Dar nežinome, kuri interpretacija teisingiausia. Tačiau labai svarbu palyginti interpretacijas ir pabandyti išsiaiškinti, kuri iš jų yra geriausia. Esant mažai duomenų, ypač svarbu, kad viena interpretacija neliktų nepaneigta. Lyginant interpretacijas taip pat lengviau išsiaiškinti, kokių duomenų iš tikrųjų trūksta, kad būtų galima būti tikresniems.
„Normalumo sugrąžinimas“ – politinis pasirinkimas
Savo ataskaitoje Nacionalinė sveikatos taryba teigia, kad „analizė parodė, jog labiausiai tėvų norą skiepyti vaikus lemia tai, ar jie mano, kad skiepijimas užtikrins normalesnį kasdienį vaiko gyvenimą.“ Aš tikrai suprantu šį norą, nes daug vaikų ir jų tėvų nukentėjo nuo pandemijos dėl uždarytų mokyklų ir nutraukto mokymosi, prarastų draugų ir kasdienio gyvenimo. Tačiau svarbu pabrėžti, kad mokyklų uždarymas yra politiškai nuspręsta realybė. Švedija apsieina be to. Tai, kad susidarė padėtis, kai tėvai jaučiasi turį rinktis, ar skiepyti vaikus, ar nelankyti mokyklos, yra politinis valdžios pasirinkimas.
Išvada
Žmonės baiminasi dar vieno lokdauno ir visko, ką jis reiškia. Nuolat girdime, kad pandemiją skatina vaikai. Vakcinos gali būti vienintelė išeitis. Jei vaikai paskiepyti, jie negali užkrėsti močiutės.
Gali būti sunku išlaikyti šaltą protą, tačiau turime įvertinti, kokių duomenų turime ir kur jų nepakanka. Turime nuoširdžiai įvertinti tai, ko dar nežinome, ir daryti viską, ką galime, kad gautume daugiau duomenų.
Pateikti duomenys rodo, kad neaišku, ar vaikų skiepijimas yra jiems naudingas, ar gali pakenkti jiems, jų aplinkai bei pandemijos kontrolei ilguoju laikotarpiu.
Remiantis mano perskaityta literatūra, esami duomenys nepagrindžia, kad skiepijimas vaikams yra vienintelė išeitis. Dar neišnaudojome galimybių apsaugoti pažeidžiamus mūsų visuomenės narius kitais būdais – atlikdami pažeidžiamų asmenų tyrimus, revakcinaciją ir stiprindami ligoninių paslaugas. Pateikti duomenys rodo, kad neaišku, ar vaikų skiepijimas yra jiems naudingas, ar gali pakenkti jiems, jų aplinkai bei pandemijos kontrolei ilguoju laikotarpiu.
Mano nuomone, jei staiga nenustatysime, kad COVID-19 sukelia vaikams rimtų vėlyvų padarinių, kurių dar nenustatėme iki šiol, jei virusas nemutuos taip, kad taps daug pavojingesnis, nėra jokios priežasties masiškai skiepyti vaikus – ir tikrai neturėtume to daryti dėl to, kad nepakankamai rūpinomės pagyvenusiais žmonėmis arba neužtikrinome geriausių ligoninių pajėgumų.
Ši išvada yra tik preliminari, nes dar galime sužinoti daugiau, tačiau kol kas turėtume skiepyti tik pažeidžiamus vaikus bei daryti viską, ką galime, kad pasirūpintume vyresniaisiais.
Tekstą vertė Loreta Strøm.
