Ortodoksų Bažnyčios kunigas Gintaras Jurgis Sungaila savo tinklaraštyje, skirtame ortodoksinės krikščionybės (stačiatikybės) temoms plėtoti, pasidalino savo įžvalgomis apie Heloviną.
„Kasmet vis daugiau žmonių Lietuvoje švenčia Heloviną, ypač jaunimas. Net kai aš buvau dešimtokas – kas buvo daugiau, nei prieš dešimtmetį – mes buvome organizavę Helovino diskoteką. Tad vis dažniau jaunimui ir tėvams kyla klausimas: o kaip Ortodoksų Bažnyčia žiūri į Heloviną? Prieš atsakydami į šį klausimą, trumpai apžvelkime, iš kur kilusi ši šventė”, – kviečia jis pasigilinti kartu į šią šventę, jos istoriją ir reikšmę.
Kas švenčiama per Heloviną?
Jeigu paklaustume žmonių, kas švenčiama per Šv. Kalėdas, be abejonės, daugelis atsakytų – Kristaus gimimas. Apie Kovo 11-ąją taip pat būtų nesunku atsakyti, kad tai Nepriklausomybės (atkūrimo) diena. Bet, esu įsitikinęs, kad paklausti, ką švenčia (mini) per Heloviną, daugelis jaunų žmonių atsakymo neturėtų. Bent jau mes, kai darėme diskoteką, tikrai neturėjome.
Helovino šventės papročius į JAV atsivežė airiai katalikai, kuriuos į šią šalį XIX a. masiškai atgynė tėvynėje prasidėjęs didysis bulvių badas. Airių įtaka JAV kultūrai tokia didelė, kad iš filmų gerai žinome ir kitą jų atsineštą šventę – Airijos krikštytojo šv. Patriko dieną, kai visi rengiasi žaliai. Kaip ir šv. Kalėdos, šv. Patriko diena, taip ir Helovinas yra katalikų kalendoriaus šventė (prieš ją, beje, kovojo puritonai).
Šventės pavadinimas – Halloween – reiškia „Visų šventųjų išvakarės“ (All Hallows’ Eve, Allhalloween). Lapkričio 1 dieną katalikai švenčia Visų šventųjų dieną, o spalio 31 d. – tos šventės išvakarės. Nors Lietuvos kultūroje lapkričio 1 d. siejasi su rimtimi, kapų lankymu, savaime visų šventųjų dienoje nieko liūdno nėra (juk Vėlinės, kai prisimenami mirusieji, iš tikrųjų yra lapkričio 2 d., o lapkričio 1 d. prisimenami šventieji). Todėl nieko keisto, kad airiai šventę interpretavo kitaip ir ne gedėjo, o šventė.
Katalikų Visų šventųjų išvakarės spalio 31 d. susilieja su dar dviem elementais – pirmiausia, žemdirbiška derliaus švente, iš kurios ir kilo papročiai puošti naujo derliaus moliūgus, vaišinti naujo derliaus skanumynais. Antrasis elementas – ikikrikščioniški keltų papročiai.
Rytų Bažnyčia Visus šventuosius švenčia pavasarį arba vasarą, pirmą sekmadienį po šv. Sekminių, o Vakarų Bažnyčioje pamaldos perkeltos į rudenį VII a., nes būtent lapkričio 1 keltai kartu su derliaus švente šventė naujuosius metus ir tikėjo, kad mirusiųjų vėlės bei visokios dvasinės būtybės tąnakt klajoja po pasaulį. Pagonys palikdavo maistą dvasioms ir stengėsi jas atbaidyti (arba apsimesti „savais“) baisiais kostiumais, o katalikų dvasininkai paskatino pakrikštytąją tautą maistą dalinti ne dvasioms, o vargšams ir našlaičiams (iš ko gimė kalėdojimas – vaikščiojimas po namus, prašant maisto), taip pat rengtis ne pabaisomis, o mėgstamais šventaisiais. Taip ikikrikščioniški ir žemdirbiški papročiai susimaišė su katalikiškais.
XX a. pr., kai vyko didelio masto švenčių komercializacija (prisiminkime šv. Kalėdas, šv. Valentino dieną, Padėkos dieną ir kt.), komercializuotas buvo ir Helovinas. Verslai pradėjo gaminti ir pardavinėti įvairius kostiumus, progines dekoracijas su moliūgais, proginius saldumynus ir pan. Deja, būtent tik ši šventės pusė ir veržiasi į Lietuvą, nes iš jos galima uždirbti – parduoti kostiumus, dekoracijas, bilietus į vakarėlius klubuose ir pan. Ir JAV daug kas pametė šventės prasmę, bet ne visi.
Ką spalio 31 d. švenčia Amerikos ortodoksai?
Kalbant apie ortodoksų papročius, dera paminėti, kad jie taip pat prisitaikė prie Šiaurės Europos tautų papročio rudenį prisiminti mirusiuosius. Įvykus katalikų – ortodoksų schizmai, Šiaurės Europoje Ortodoksų Bažnyčia rudenį įvedė mirusiųjų minėjimo dieną – šv. Demetro šeštadienį. Tai šeštadienis, artimas spalio 26 (lapkričio 7 naudojantiems seną kalendorių) dienai. Šiemet Lietuvos ortodoksai mirusiuosius mini spalio 30 d. Tačiau tai atitinka Vėlines (katalikų – lapkričio 2 d.), o ortodoksų Visi šventieji liko pavasarį.
Amerikos ortodoksų parapijos, kurių tradicija kilusi iš Šiaurės Europos, taip pat turi šias Vėlines, tačiau ne visi. Dera paminėti, kad tai nėra vienintelė mirusiųjų šventė ortodoksų kalendoriuje – tokių yra daugiau. Už mirusiuosius meldžiamasi prieš ir per Gavėnią, po šv. Velykų, o šv. Demetro šeštadienis įvestas tik dalyje Ortodoksų Bažnyčių.
Suprantama, šv. Demetro šeštadienis ne visada sutampa su spalio 31 d., o kalėdoti (vaikščioti po namus) vaikai paprastai pradeda vakare.
Nuomonės, ką daryti tada, Amerikos ortodoksų bendruomenėje skiriasi. Vieni dalyvauja šventėje, kiti – ne, tačiau visi sutaria, kad dalyvauti visuose šventės vyksmuose nėra krikščioniška.
Konservatyviausieji, kurių nėra dauguma, visai boikotuoja šventę. Jų pozicija paveikta Amerikos didžiausios krikščionių konfesijos – protestantų – alergijos šiai šventei (jau minėjome, kad su Helovinu kovojo puritonai). Kadangi protestantai iš viso nepripažįsta šventųjų kulto ir kartais lygina jį su nekromantija, tai visi šventės papročiai – ir šv. Mišios kapinėse, ir persirenginėjimas demonais – jiems atrodo satanistiški, demoniški. 1980 – 1990 JAV prasidėjus antisanistinei panikai (Satanic panic), kai visuomenėje kilo didelis nerimas dėl šėtoniškų judėjimų, nemažai buvo kalbama ir apie Helovino žalą.
Ne viskas, kas buvo sakoma tais laikais apie Heloviną neteisybė – šventė tikrai paskatino vaikus žiūrėti suaugusiems skirtus siaubo filmus, praktikuoti įvairius būrimus, netgi tapo realia neopagonių ir „naujųjų raganų“ švente, ją mini ir LeVėjaus „Šėtono Biblija“. Bet idėja, kad tai vien pagoniška ar šėtoniška šventė yra akivaizdžiai neteisinga – šventė savo prigimtimi yra pirmiausia katalikiška, o ortodoksai katalikus pripažįsta krikščionimis. Tie, kas laiko šventę šėtoniška, paprastai yra tie patys tėvai, kurie šėtoniškais laiko Harį Poterį ir Kalėdų senelį.
Vaikai, žinoma, dažniausiai į tokius tėvų draudimus reaguoja labai neigiamai, nes Helovino, kaip, ir Kalėdų senelio atsisakymas, atima iš jų pasaką, išskiria iš bendraamžių, o paaugę jie supranta, kad savaime tie dalykai nebuvo blogi. Tada jie pradeda jausti apmaudą dėl prarastų vaikystės džiaugsmo akimirkų.
Nuosaikieji ortodoksai, tai suprasdami, ieško kelių suderinti vaikystės pasaką su ortodoksų tikėjimu. Kai kurios parapijos rengia vakarines pamaldas, kuriose gieda Visų šventųjų dienos tekstus, šitaip prisimindami, kad šventės pavadinimas reiškia „Visų šventųjų išvakarės“, kai kurios parapijos namuose rengia „derliaus šventes“, kurių metų vaikai persirengia kostiumais. Svarbiausioji taisyklė – nesirengti demonais, nesirengti baidyklėmis ar raganomis, o pozityviais herojais. Taip pat saugoti vaikus nuo visokių būrimų ir neduoti žiūrėti siaubo filmų, kurie gali labai negatyviai paveikti nesubrendusią psichiką.
Svarbiausioji taisyklė – nesirengti demonais, nesirengti baidyklėmis ar raganomis, o pozityviais herojais.
Panašias problemas Lietuvos ortodoksams kelia lietuvių Užgavėnės, rusų „Maslenica“ (abi šventės yra užsigavėjimas prieš Gavėnią). „Maslenica“, beje, susikerta su ortodoksų kalendoriumi panašiai, kaip ir Helovinas – tą savaitę Bažnyčia jau po truputį neria į pasninką, nebevalgo mėsos, trečiadienį ir penktadienį skaitoma šv. Efremo Siro atgailos malda, savaitės pradžioje prisimenamas Paskutinysis teismas, pabaigoje – Adomo išvarymas iš Rojaus, tačiau liaudies sąmonėje ši savaitė tapo paskutine proga padūkti, pauliavoti.
Visais šiais atvejais galioja ta pati taisyklė – neatimti iš vaikų pasakos, bet ir nedalyvauti pagoniškuose papročiuose ar tiesiog nedorybėse – leisti vaikams persirengti, bet ne velniais, leisti valgyti blynus ir šokti, bet ne deginti Morę. O suaugusiems – laikytis saiko, negirtuokliauti, nepersivalgyti. Beje, kai klasėje yra daug krikščionių, egzistuoja netgi praktika parašyti bendrą tėvų prašymą neorganizuoti Morės deginimo.
Ką su Helovinų daryti Lietuvos ortodoksams?
Manau, kad Lietuvos ortodoksų atveju verta atkreipti dėmesį, jog ši šventė nėra mums tradicinė – jeigu Amerikoje „Visus šventuosius“ taip švenčia iš kartos į kartą, tai Lietuvoje lapkričio 1 d. tradiciškai buvo kapinių lankymo ir susikaupimo diena. Todėl šventė nėra taip paplitusi ir Lietuvoje, skirtingai nei JAV, dažnai jos galima tiesiog nepastebėti, paaiškinti vaikams, kad tai kitų tautų šventiniai papročiai (juk meksikiečių švenčių, kurias kartais irgi matome ekrane, irgi nešvenčiame).
Tiesa, populiarėjant šventei, tai gali būti tik laikinas sprendimas. Tose šeimose, kur vaikai labai nori švęsti ir „visi draugai švęs“, galima prisiminti, kad pačioje Romos Katalikų Bažnyčioje ir Darbo kodekse mirusiųjų atminimo diena laikoma lapkričio 2 d. Kaip daro kai kurie Amerikos ortodoksai, galima spalio 31 d. pabrėžti Visų šventųjų dieną, pasinaudoti proga papasakoti vaikams apie šventuosius, dvasias, angelus, demonus, mirusiųjų pomirtinį likimą.
Jeigu Helovino nepavyksta išvengti, tegu tai būna linksma šeimos šventė, per kurią galima apsirengti linksmu kostiumu, pavalgyti saldžių moliūgų, Visų šventųjų išvakarės (nors ir ne pagal ortodoksų kalendorių), o vaikus apsaugoti nuo blogųjų praktikų.
Dera prisiminti, kad daugybė krikščionių švenčių gimė kaip atsvara nekrikščioniškiems papročiams: Viešpaties Atsimainymas švenčiamas rugpjūtį, o ne kažkada pavasarį (kas būtų logiškiau), nes turėjo užgožti armėnų bei kapadokiečių pagonišką derliaus šventės festivalį, Kristaus paaukojimas Šventykloje (Sretenie) atsirado vasarį greičiausiai todėl, kad buvo kažkokia pagonių Demetros ir Persifonės šventė ir pan. Daugelio tų švenčių turinių jau net ir nebežinome, nes jas nustelbė naujieji krikščionių papročiai. Bažnyčia visada ieškojo ne kaip panaikinti ir uždrausti, bet pritaikyti ir adaptuoti.
daugybė krikščionių švenčių gimė kaip atsvara nekrikščioniškiems papročiams.
Tiesiog panaikinti tokias šventes buvo sudėtinga, nes dažniausiai jos yra atsiradę iš žemdirbių gyvenimo ritmo ir natūralių jų papročių. Helovino atveju, nors beveik niekas dabar spalį derliaus nenuiminėja, tačiau šios šventės pagunda natūraliai atsiranda todėl, kad tuo metu yra mokinių rudens atostogos, o jokios šventės nėra (mirusiųjų minėjimas nėra šventimas).
Tuo tarpu per filmus ir serialus visi mato Heloviną, taip pat už lango mato besikeičiančią gamtą, naktų ilgėjimą, norisi kažkaip prasiblaškyti. Nepadeda ir gerai išvystyta komercija – juk ši šventė tiesiogiai taikosi į vaikus, Amerikoje vaikai jos laukia panašiai, kaip šv. Kalėdų, todėl natūralu, kad jos atributika vilioja ir Lietuvos vaikus.
Apibendrinimas
Nors pats dabar nešvenčiu nei šv. Valentino dienos, nei Helovino, aš asmeniškai mažai tikiu, kad įmanoma (ar prasminga) tokias šventes, nesutampančias su ortodoksų kalendoriumi, tiesiog eliminuoti (pagal liturginį kalendorių patį kankinį Valentiną minime birželį).
Geriau šv. Valentino dieną papasakoti vaikams apie šv. Valentiną, bet saugoti ne nuo pasipuošimo širdelėmis, o nuo su lytiniu potraukiu susijusių nedorybių, pasakoti apie tinkamą santykių kūrimą, apie krikščionišką šeimą. Taip ir Helovino atveju saugoti ne nuo lipdukų su piktais moliūgais (nors jie man nepatinka), bet nuo būrimų, suaugusiems skirtų siaubo filmų, įsijautimo į demono vaidmenį užsidėjus atitinkamą kostiumą. Priešingai, pasakoti apie Bažnyčios šventuosius (apie juos – ir šventės pavadinimas), apie gerąsias ir piktąsias dvasias ir kaip Kristus įveikė šėtoną ir visus jo demonus
