1. Kiek gali, venk žmonių triukšmo ir sąmyšio. Mat pasaulietinių dalykų aptarinėjimas labai trukdo, net jei ir kalbama paprasta intencija. Greitai mus suteršia ir pavergia tuštybė. Vertėjo dažniau tylėti ir mažiau būti tarp žmonių. Kodėl mes taip dažnai kalbame ir plepame vieni su kitais, nors retai po to grįžtame į tylą nepažeidę sąžinės? Taip dažnai kalbame todėl, kad per daugybe žodžių ieškome vieni kituose paguodos ir norime palengvinti įvairių minčių varginamą širdį bei mėgstame kalbėti ir mąstyti apie tai, kas patinka ar ko trokštame, arba apie tai, kas mums atrodo priešinga.
2. Tačiau, deja, dažnai tai būna tuščia ir bergždžia. Ši išorinė paguoda nemažai kenkia vidinei ir dieviškajai paguodai. Todėl reikia budėti ir melstis, kad laikas nepraeitų veltui. Jei kalbėti leistina ir dera, kalbėk apie tai, kas ugdo. Blogi įpročiai ir mūsų dvasinės pažangos nepaisymas labai prisideda prie to, kad nevaldome savo liežuvio. Vis dėlto dvasiniam augimui nemažai padeda pamaldus pokalbis apie dvasinius dalykus, ypač tada, kai žmonės, panašūs dvasia ir siela, susivienija Dieve.
