1. Laimingas tas, kurį pati Tiesa moko – ne per praeinančius vaizdus ar žodžius, bet tokia, kokia ji yra savyje. Mūsų nuomonė ir pojūčiai dažnai mus klaidina ir aprėpia tik nedaug. Kokia nauda ginčytis apie slaptus ir neaiškius dalykus, nors teisme nebūsime kaltinami, kad jų nežinojome? Didis neišmanymas – apleisti tai, kas naudinga ir būtina, o savo noru rūpintis smalsumo bei pražūties dalykais. Turėdami akis, nematome.
2. Ir kam mums rūpintis giminėmis bei rūšimis, jei į mus prabyla Amžinasis Žodis, kuris mus išlaisvina iš gausybės nuomonių? Iš vieno Žodžio yra visa, ir visa byloja apie Vieną; Jis yra Pradžia, kuri mums kalba. Be Jo niekas nesupranta ir teisingai neteisia. Tas, kuriam visa yra viena, kuris visa kreipia į Vieną, ir visa Viename regi, tas gali būti tvirtas ir išlikti ramus Dieve. O Dieve Tiesa, padaryk mane viena su Tavimi amžinoje meilėje. Dažnai pavargstu nuo daugelio dalykų skaitymo ir klausymosi; Tavyje yra visa, ko noriu ir ko trokštu. Tenutyla visi mokytojai, tenuščiūva visa kūrinija Tavo akivaizdoje – Tu vienas man kalbėk.
3. Kuo labiau žmogus savyje yra vieningas ir viduje sutelktas, tuo daugiau ir gilesnių dalykų be vargo supranta, nes iš aukštybių gauna suvokimo šviesą. Tyras, paprastas ir tvirtas žmogus, net užsiimdamas daugeliu darbų, neišsiblaško, nes visa daro Dievo garbei ir stengiasi savyje būti laisvas nuo bet kokio savanaudiško siekio. Kas tave labiau trukdo ir vargina nei tavo paties neapmarinti širdies polinkiai? Geras ir pamaldus žmogus pirmiausia viduje susidoroja su darbais, kuriuos turi atlikti išoriškai; jie jo netraukia prie ydingo polinkio troškimų, bet jis pats juos palenkia teisingos intencijos ir proto sprendimui. Ar yra sunkesnė kova nei ta, kai siekiama nugalėti save patį? Toks turėtų būti mūsų užsiėmimas – ženkliai save nugalėti, kasdien tapti stipresniems už save ir daryti daugiau pažangos.
4. Kiekviena tobulybė šiame gyvenime yra susijusi su tam tikra netobulybe. Ir kiekvienas mūsų mąstymas neapsieina be tam tikros miglos. Nuolankus savęs pažinimas yra tikresnis kelias į Dievą nei gilus mokslinis tyrinėjimas. Pats mokslas ar bet kokios geros žinios, savaime paimtos ir Dievo nustatytos, nėra smerktinos; tačiau visada pirmiau tebūna gera sąžinė ir geras gyvenimas, nes dauguma stengiasi daugiau žinoti nei gerai gyventi, todėl dažnai klysta ir būna visiškai nevaisingi arba duoda tik menką vaisių.
5. O jei tiek pat pastangų būtų skiriama ydoms išrauti ir dorybėms ugdyti, kiek jų skiriama klausimams kelti, tuomet nebūtų tiek blogybių ir papiktinimų tarp žmonių, nei tokios betvarkės vienuolynuose. Tikrai, atėjus teismui, mūsų bus klausiama, ne ką skaitėme, bet ką padarėme; ne ar gerai kalbėjome, bet ar dievotai gyvenome. Pasakyk man, kur dabar visi tie viešpačiai ir mokytojai, kuriuos gerai pažinojai, kai jie dar gyveno ir garsėjo išsilavinimu? Jų vietas jau užima kiti, ir nežinia, ar kas nors juos dar prisimena. Gyvendami jie atrodė kažkas esą, o dabar apie juos tylima.
6. O kaip greitai praeina pasaulio šlovė! Jei jų gyvenimas būtų atitikęs jų mokslą, tuomet šie skaitymai ir studijos būtų geri. Tikrai daugelis šiame pasaulyje pražūva dėl tuščio mokslo, mažai tesirūpindami Dievo tarnyste. Kadangi jie labiau nori būti didingi negu nusižeminę, todėl išnyko savo mąstymuose. Iš tiesų didis yra tas, kuris pats sau yra mažas ir visą garbės aukštumą laiko nieku. Iš tiesų supratingas tas, kuris visa, kas žemiška, laiko sąšlavomis, kad tik laimėtų Kristų. Ir iš tiesų gerai išmokytas tas, kuris vykdo Dievo valią ir atsisako savosios.
