1. Mums gera kartais patirti sunkumų ir priešingumų, nes jie dažnai sugrąžina žmogų į jo širdį, kad jis suprastų esąs tremtyje ir nesiviltų jokiais pasaulietiškais dalykais. Taip pat gera kartais patirti prieštaravimų ir būti laikomam blogu ar netobulu, nors elgiamės gerai ir turime gerų ketinimų. Tokie dalykai padeda ugdyti nusižeminimą ir saugo mus nuo tuščios garbės. Tuomet geriau ieškome vidinio liudytojo – Dievo, kai išoriškai esame žmonių paniekinti ir apie mus manoma blogai.
2. Todėl žmogus visiškai sustiprėtų ir tuomet jam nereikėtų ieškoti daugybės paguodų. Kai geros valios žmogus yra slegiamas vargų, gundomas ar kankinamas blogų minčių, tada jis dar labiau supranta, kad jam būtinas Dievas, nes be Jo jis visiškai nieko negali. Jis dejuoja ir meldžiasi dėl kančių, kurias patiria. Tuomet jam nusibosta ilgai gyventi, jis trokšta mirti ir būti su Kristumi. Tuomet jis taip pat gerai supranta, kad šiame pasaulyje nėra tikro saugumo ir tobulos ramybės.
