Antonio Banderas (Antonijus Banderasas) Didžiosios savaitės metu atsitraukia nuo pasaulio, kuris jį išgarsino – ir tai palieka tylų įspūdį. Didžiąją metų dalį jo gyvenimas sukasi tarp filmavimo aikštelių, premjerų ir tarptautinio pripažinimo. Tačiau prasidėjus Didžiajai savaitei jis sugrįžta į Malagą, Ispaniją.
Holivudo aktorius čia grįžta ne dėl įvaizdžio ar reginio. Jis sugrįžta užimti savo vietos – ten, kur yra jo šaknys. Daugiau nei 20 metų jis yra brolijos „María Santísima de Lágrimas y Favores“ (liet. Švenčiausioji Mergelė Marija – Ašarų ir malonių Motina) narys ir dalyvauja procesijose savo gimtojo miesto gatvėse. Šis įsipareigojimas išliko nepaisant atstumo, kurį sukūrė jo tarptautinė karjera. Kalbėdamas apie tai, jis pats tarsi pasikeičia – jo kalba tampa paprastesnė, artimesnė, beveik instinktyvi.
„Labiau nei brolija, tai jungia mane su mano žeme, šaknimis, tapatybe“, – neseniai interviu laikraščiui „La Vanguardia“ sakė aktorius. Tai paprasta, bet svarbi mintis – ypač žmogui, kurio gyvenimas galėjo lengvai nuo to nutolti.
Didžioji savaitė Malagoje nėra tik renginys. Tai viena svarbiausių tikėjimo ir kultūros išraiškų Ispanijoje, kai ištisos bendruomenės susirenka lydėti procesijų, vaizduojančių Kristaus kančią. Gatvėmis nešamos skulptūros nėra vien pamaldumo objektai – jos yra gyvos tradicijos dalis, formuota šimtmečius tikėjimo, atminties ir bendros patirties.
Didžiosios savaitės šventimas tradiciškai katalikiškose Pietų šalyse yra susijęs su liturgija, tačiau taip pat išreiškia konkrečius Kančios istorijos momentus ir asmenis, ypač Švč. Mergelę Mariją. Rengiamos procesijos su Kristaus kančios įrankiais – vinimis, erškėčių vainiku ar kolona, prie kurios Jėzus buvo nuplaktas.
Taip pat vyksta procesijos, lydinčios mirusį Kristų – vaizduojamą skulptūra – iš vienos bažnyčios į kitą, kaip būtų buvę Didžiojo penktadienio popietę nešant Jo kūną į kapą. Kitos procesijos vaizduoja Jėzaus ir Marijos susitikimą – dvi procesijos juda viena kitos link, kol susitinka.
Procesijas lydi emocinga muzika arba ritmingas būgnų mušimas, taip pat žvakių šviesa. Tie, kurie neša (dažnai itin sunkias) skulptūras, savo dalyvavimą suvokia kaip garbę ir dvasinę išraišką.
Vienas ryškiausių procesijų bruožų – dalyvių apranga.
Vienas ryškiausių procesijų bruožų – dalyvių apranga. Priklausomai nuo pamaldumo būdo, moterys gali vilkėti juodai ir dėvėti nėriniuotą galvos apdangalą – mantiliją. Kitais atvejais apranga atspindi atgailą – dalyvių veidai būna uždengti ilgais, smailiais gobtuvais (Jungtinėse Amerikos Valstijose dažnai siejamais su Kuklusklanu, kuris perėmė šią uniformą).
Šios tradicijos gilumą kuria ne tik jos grožis, bet ir tęstinumas. Tie patys gestai kartojami metai iš metų ne dėl įpročio, o iš ištikimybės. Šeimos sugrįžta, vaikai stebi, o vėliau patys įsitraukia. Tai, kas prasideda kaip išorinis veiksmas, pamažu tampa vidiniu.
Pats aktorius yra kalbėjęs apie šį tylų perdavimą iš kartos į kartą. Interviu Ispanijos televizijai jis pažymėjo, kad „vaikai, kurie dabar čia dalyvauja, yra vaikai ir net anūkai tų, kurie čia buvo anksčiau“.
Šis vaizdas suteikia ramybės – tikėjimas čia pasirodo ne kaip aiškintina sąvoka, bet kaip beveik nepastebimai iš vieno gyvenimo kitam perduodama patirtis.
Anksčiau kalbėdamas laikraščiui „La Vanguardia“ aktorius Didžiąją savaitę apibūdino ir asmeniškiau: „Didžioji savaitė yra gyvenimo metafora – joje yra ir skausmo, ir malonės akimirkų.“ Tai ne dramatiškas, o tikslus pastebėjimas – gyvenime šios dvi patirtys retai būna atskirtos.
Visa tai leidžia matyti ne didingą tikėjimo deklaraciją, o kažką tylesnio – ištikimybę ir sugrįžimą. Tokį tikėjimą, kuris ne visada išsakomas garsiai, bet išgyvenamas per išliekančius įpročius.
Galbūt todėl aktoriaus dalyvavimas procesijoje sukelia stiprų rezonansą. Ne todėl, kad Holivudo žvaigždė prisijungia prie jos, o todėl, kad jis sugrįžta į ją neiškeisdamas į kitas veiklas.
Kultūroje, kuri dažnai skatina nuolatinį savęs perkūrimą, tokia pastovumo forma teikia saugumo jausmą. Ji primena, kad tapatybė nėra tai, ką paliekame užnugaryje, kai plečiasi mūsų gyvenimas, bet tai, ką nešamės su savimi – ir prireikus sugrįžtame.
Kartais šis sugrįžimas reiškia lėtą ėjimą pažįstamomis gatvėmis, nešantis ne tik prisiminimus, bet ir prasmę.
