Neseniai paskelbtame įraše socialiniuose tinkluose dainininkas Andrea Bocelli (Andrea Bočelis) priminė paprastą, bet įtaigią mintį apie maldą, pasitelkdamas matematikos palyginimus.
Šiuolaikiniame pasaulyje, kuris retai sustoja, tyla gali atrodyti beveik svetima. Visada yra ką pasakyti, į ką atsakyti, kuo užpildyti erdvę. Tačiau A. Bocelli socialiniame tinkle „Instagram“ pasidalino mintimi, kuri šį įprotį apverčia aukštyn kojomis.
„Maldoje nustojame kalbėti ir pradedame klausytis – ir toje tyloje jaučiamės mažiau vieniši“, – rašė jis, įvardydamas tai, ką daugelis patiria, bet ne visada geba išsakyti. Malda dažnai suvokiama kaip žodžių, prašymų ar minčių srautas, tačiau giliausios jos akimirkos, regis, atsiveria tada, kai žodžiai nutyla.
Ši mintis yra raminanti savo paprastumu. Ji primena, kad malda nepriklauso nuo to, ar pasakome „teisingus“ žodžius, ar apskritai daug kalbame. Kartais pakanka tiesiog būti tyloje ir leisti jai tapti bendru išgyvenimu, o ne tuštuma.
Malda – kompasas, o ne žemėlapis
A. Bocelli tikėjimą apibūdina kaip „kompasą, o ne žemėlapį“. Tai vaizdinys, artimas daugeliui, ieškančių aiškių gyvenimo atsakymų. Žemėlapis tiksliai nurodo kelią, o kompasas veikia kitaip – padeda išlaikyti kryptį net tada, kai kelias nėra iki galo aiškus.
Žemėlapis tiksliai nurodo kelią, o kompasas veikia kitaip – padeda išlaikyti kryptį net tada, kai kelias nėra iki galo aiškus.
Šis skirtumas ypač ryškus kalbant apie maldą. Daugelis į ją kreipiasi tikėdamiesi aiškių atsakymų ar sprendimų, tačiau dažniau patiria ką nors kita – tylų vidinį tvirtumą, didesnę ramybę, krypties pojūtį. Ir galbūt to pakanka.
Tikėjimas nėra gyvenamas vienumoje
Dainininko mintys pereina prie bendruomeniškumo. Jo teigimu, tikėjimas nėra vien individuali patirtis – jis apima ir „žmones, kurie eina šalia mūsų“, taip pat palaipsnį mokymąsi to, ką jis vadina „sudėtingu ir kilniu pasitikėjimo menu“.
Ši mintis ne visada lengva. Pasitikėjimas kartais gali būti suprastas kaip pasyvumas, ypač tiems, kurie vertina kontrolę ir savarankiškumą. Tačiau maldos kontekste jis įgyja kitą prasmę – tai tampa gebėjimu paleisti poreikį viską valdyti ir priimti, kad ne viskas priklauso nuo mūsų pastangų.
Šią mintį papildo jo pateikta matematinė metafora: „Yra penkios matematinės operacijos. Penktoji nėra mokoma – ji išmokstama kartu. Ji vadinama bendradarbiavimu, bet taip pat pasitikėjimu, rūpesčiu, draugyste. Ir tai vienintelė operacija, kurioje 1 + 1 visada yra daugiau nei 2.“
Tai ne tik patrauklus, bet ir prasmingas vaizdinys. Malda, kaip ir šis „penktasis veiksmas“, nėra tai, ko galima išmokti vienam ar paversti formule. Ji auga per santykį – su Dievu ir su kitais žmonėmis.
Galiausiai A. Bocelli mintys perteikia paprastą ir guodžiančią žinią: malda neturi būti tobula ar iškalbinga. Ji gali prasidėti tyloje, tęstis pasitikėjimu ir pamažu skleistis kaip santykis, kuris gilėja laikui bėgant. Tokioje tyloje, net ir be daug žodžių, žmogus gali jaustis mažiau vienišas.
Primename, kad š. m. kovo 7 d. sausakimšoje Kauno „Žalgirio“ arenoje populiariausias pasaulio tenoras Andrea Bocelli surengė jau šeštąjį viešą savo koncertą Lietuvoje.
