Straipsnis parengtas pagal pranešimą skaitytą 2024 m. rugsėjo 6 d. Šiluvoje rengtoje konferencijoje „Visuomenė be dorybių – grėsmė nacionaliniam saugumui: Šiluvos deklaraciją apmąstant“.
George‘as Weigelis nuoširdžiai dėkoja konferencijos organizatoriams, o ypatingai jos globėjui J. E. Vilniaus arkivyskupui metropolitui dr. Gintarui Grušui už kvietimą pasisakyti šioje konferencijoje.
„Jei pasiaukojimas nebus mūsų gyvenimo dalis, jei atsakomybės už bendrąjį gėrį ateinančioms kartoms neįskiepys tie, kurie gyvena dabar, tada laisvos visuomenės bus neįmanoma apginti“, – teigė teologas, viešasis intelektualas George‘as Weigelis rugsėjo pradžioje Šiluvoje vykusioje konferencijoje „Visuomenė be dorybių – grėsmė nacionaliniam saugumui: Šiluvos deklaraciją apmąstant“. Anot jo, visuomenės atsparumas galų gale priklauso nuo kiekvieno piliečio atsakomybės už bendrąjį gėrį prisiėmimo, o pati pilietybė turi būti suprantama kaip šis tas daugiau nei vien teisinis statusas.
George’as Weigelis yra garsus amerikietis teologas, politikos ir Bažnyčios gyvenimo komentatorius, popiežiaus Jono Pauliaus II biografas, šiuo metu besidarbuojantis Etikos ir viešosios politikos centre Vašingtone. Į lietuvių kalbą yra išverstos kelios G. Weigelio knygos, tokios kaip „Evangelinė katalikybė“ ir „Laiškai jaunam katalikui“. Už nuopelnus G. Weigelis yra apdovanotas JAV, Lenkijos valstybiniais apdovanojimais ir Lietuvos diplomatijos žvaigžde.
Savo pranešime jis teigė, kad Šiluva yra jo širdžiai artima vieta. „Nacionalinėje Nekaltojo Prasidėjimo šventovėje Vašingtone yra didinga lietuviška koplyčia, skirta Šiluvos Dievo Motinai, kurioje ne kartą meldžiausi“, – sakė amerikietis.
Demokratija neįmanoma be tiesos ir moralės
Kalbėdamas apie krikščionybės ir demokratijos santykį, Weigelis pabrėžė, kad demokratija yra trapi konstrukcija, kuri negali išsilaikyti be tvirtų moralinių pagrindų. Asmeniškai popiežių Joną Paulių II pažinojęs G. Weigelis rėmėsi šio popiežiaus požiūriu į demokratiją.
„Jonas Paulius II laisvą ateities visuomenę matė kaip tam tikrą trinarį darinį. Laisvą ateities visuomenę sudarytų demokratinė politinė bendruomenė (ir mes pakankamai gerai žinome, ką tai reiškia instituciškai), laisva ekonomika (tai reiškia, kad rinka, o ne valstybė, yra pagrindinė ekonominės veiklos priemonė) ir gyvybinga, dinamiška visuomenės moralinė kultūra“, – sakė G. Weigelis.
„Laisvė be tiesos veda į savidestrukciją“, – perspėjo Weigelis. Anot jo, į gėrį nenukreipta laisvė galų gale ima naikinti save pačią. Jis teigė, kad dabartinėse Vakarų visuomenėse pernelyg paplitęs reliatyvizmas – požiūris, anot kurio, tiesa yra subjektyvi ir kiekvienas turi „savo tiesą“.
demokratija yra trapi konstrukcija, kuri negali išsilaikyti be tvirtų moralinių pagrindų.
Tokia visuomenė, pasak Weigelio, ilgainiui susidurs su sunkumais, nes be atramos tiesoje nebus įmanoma nustatyti, kur baigiaisi vieno laisvė ir prasideda kito. Tuomet tokius konfliktus tenka spręsti pasitelkiant galią. Su tuo galima sieti reliatyvizmo diktatūros pavojų, kurį Weigelis apibūdino kaip reliatyvistinės moralinės kultūros primetimą visuomenei, pasitelkiant valstybės biurokratinės galios aparatą.
Nors buvimas laisvu kartais tapatinamas su gyvenimu pagal „savo tiesą“, anot G. Weigelio, toks laisvės supratimas infantiliškas. „Tai ne ta laisvė, dėl kurios savo gyvybėmis rizikavo žmonės, kurie XX a. pabaigoje išvadavo Lietuvą. Tie, kurie didžiules aukas sudėjo dėl nepriklausomos, savarankiškos Lietuvos laisvės, tai darė ne remdamiesi principu „yra tavo tiesa ir yra mano tiesa“. Jei būtų buvę taip, tai komunistų tiesa būtų buvusi laikoma tokia pat vertinga, kaip ir tiesa tų, kurie priešinosi komunistinei diktatūrai“, – teigė žymus viešasis intelektualas.
G. Weigelis savo pranešime išskyrė Ukrainą kaip solidarumo ir pilietiškumo pavyzdį. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad išsivadavę iš sovietinio režimo ukrainiečiai sugebėjo atkurti stiprią pilietinę visuomenę. Neįtikėtinas daugybės žmonių pasiaukojimas tapo esmine sąlyga, leidusia Ukrainai priešintis Rusijos agresijai.
Krikščionybė ir pliuralistinė visuomenė. Kokio santykio siekti?
Pranešime G. Weigelis atkreipė dėmesį į senovinį krikščionišką tekstą – „Laišką Diognetui“, parašytą II amžiuje. Šiame laiške teigiama, kad nors krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria savo kalba, apranga ar maistu, jie savo šalyse gyvena kaip svetimšaliai. Šiame senoviniame tekste apie krikščionis rašoma: „Jie yra kūne, bet negynena pagal kūną. Jie gyvena žemėje, bet jų tėvynė danguje.“
Anot G. Weigelio, šis vietinio, bet svetimšalio vaizdinys puikiai apibūdina krikščionio poziciją pasaulyje. Nors tikėjimas yra vienas, vieno vienintelio būdo būti krikščionimi sekuliariame kontekste nėra. „Kartais krikščionims bus patogiau būti „vietiniais“, kitais atvejais dėl galybių ir valdžių sugedimo krikščionys turės būti iššaukiančiai „svetimi“, netgi sektantiški, kas tam tikromis aplinkybėmis gali būti ištikimybės sinonimas“, – teigė teologas.
G. Weigelis prisiminė po Šaltąjį karą pabaigusio Sovietų sąjungos žlugimo Vakaruose nuolat skambėjusius žodžius – „istorijos pabaiga“. Tuomet taip buvo vadinamas įsivaizdavimas, kad atėjo galutinė liberaliosios demokratijos ir kapitalizmo pergalė, po kurios jau nebebus didelių karų ir civilizacinių konfliktų. Anot G. Weigelio, krikščionys žino, jog „istorija bus atbaigta anapus pasaulio, tame tikrajame mieste, kuris yra „Dievo buveinė su žmonėmis, kur Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių, ir mirties nebebus. Nebebus nei gedulo, nei verksmo, nei skausmo, nes tai, kas buvo, praėjo“ (Apr 21, 3-4). Tačiau tai taip pat reiškia, kad iki pat šio pasaulio pabaigos bus nelaimių, karų ir konfliktų.
„Tad šiame pasaulyje krikščionys nuolat yra įtampoje, nes, žvelgiant iš krikščioniškos perspektyvos, pasaulis yra ir Dievo veikimo istorijoje scena, ir mūsų tikrųjų namų, Gyvojo Dievo miesto, prieškambaris“, – sakė G. Weigelis. Anot jo, tai yra kvietimas visą viltį sudėti į Dievo veikimą, o ne į naivų optimizmą; optimizmas, anot teologo, yra trapus darinys, ypač kiek tai liečia politiką. Krikščioniška viltis, savo ruožtu, užsispyrusi, visa ištverianti teologinė dorybė, atliepianti laimės troškimą, kurį Dievas įrašė į kiekvieno žmogaus širdį.
šiame pasaulyje krikščionys nuolat yra įtampoje, nes, žvelgiant iš krikščioniškos perspektyvos, pasaulis yra ir Dievo veikimo istorijoje scena, ir mūsų tikrųjų namų, Gyvojo Dievo miesto, prieškambaris.
„Jei tai žinote – jei tai yra įsitikinimas, kuriuo grindžiamas jūsų gyvenimas, jei tai yra suvokimas, kuriuo remdamiesi suvokiate tikrovę, – tai suteikia jums gana savitą požiūrį į pasaulį ir jo politiką, – sakė teologas. – Tai nereiškia, kad esate atleistas nuo atsakomybės; iš tiesų, tai ragina jus prisiimti didelę atsakomybę.“ Weigelio teigimu, būtent šis krikščioniškosios vilties matmuo padeda krikščionims kurti kultūrines ir moralines sąlygas pliuralistinei demokratijai, kuri prisideda prie tikro žmogaus klestėjimo.
Kaip susikalbėti krikščionybei ir šiuolaikiniam pasauliui?
Kaip teigia G. Weigelis, šiandien katalikai turi išmokti kalbėti dviem kalbomis. Su kitais tikinčiaisiais, kurie supranta esantys vietiniai svetimieji, kurių viltis sudėta ne į šį pasaulį, bet į Velykų sekmadienį, jie ir apie politinius dalykus gali kalbėtis tikėjimo kalba.
Tačiau sekuliariai aplinkai tikėjimo kalba yra nesuprantama arba neįtikinanti. Todėl, anot teologo, su šios aplinkos žmonėmis teks kalbėtis kitaip – argumentus remiant ne apreiškimu, bet tuo, ką brandūs žmonės galėtų priimti kaip teisinga ir be apreiškimo pagalbos.
„Mes tai vadiname prigimtinio moralinio įstatymo kalba: tai – moralinės normos, kurias galime pažinti protu, – sakė teologas. – Tai žinodami turime išmokti kalbėti tam tikra bendrąja kalba, raginančia jausti atsakomybę už kiekvieną iš jų, grindžiamą išankstiniu kiekvienos žmogaus gyvybės orumo ir vertės suvokimu. Jonas Paulius II tai vadino solidarumo dorybe. Solidarumas buvo ne tik profesinės sąjungos pavadinimas. Solidarumas buvo ir yra socialinė dorybė, leidžianti mums įvairiose šalyse matyti vieniems kitus kaip draugus ypatingos rūšies draugystėje – pilietinėje draugystėje.“
turime išmokti kalbėti tam tikra bendrąja kalba, raginančia jausti atsakomybę už kiekvieną iš jų, grindžiamą išankstiniu kiekvienos žmogaus gyvybės orumo ir vertės suvokimu.
Teologo teigimu, bet kurioje teisingoje visuomenėje nekalto žmogaus gyvybė bus saugoma įstatymo. „Šiandienos iššūkis – padėti mūsų bendrapiliečiams, nesvarbu, ar jie būtų Lietuvoje, ar čia, Jungtinėse Valstijose, suprasti, kad šis principas galioja nepriklausomai nuo skirtingų žmogaus vystymosi etapų. O koks yra gyvenimo etapų spektras, žinome iš to, ką mums sako mokslas. Žmogaus pradėjimo rezultatas biologiškai savarankiško vystymosi pradžioje yra unikalią genetinę tapatybę turinti žmogiška būtybė – lygiai taip pat, kaip 94-erių metų senolis ar senolė yra visiškai žmogiška būtybė savo gyvenimo spektro pabaigoje. Tai žinodami turime išmokti kalbėti tokia kalba, kuri kviestų jausti atsakomybę už kiekvieną iš jų, grindžiamą baziniu kiekvienos žmogaus gyvybės orumo ir vertės suvokimu“, – sakė G. Weigelis.
Baigdamas pranešimą G. Weigelis ragino konferencijos dalyvius remti vienas kitą Vakarų akistatoje su revanšistine Rusija ir melstis vieniems už kitus.
