Spalio 9 d. Alytaus Šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje įvyko palaimintojo Karolio Akučio pirmo laipsnio kūno relikvijos įkurdinimo šioje bažnyčioje iškilmė.
Rodos, niekuo iš kitų neišsiskiriantis paauglys iš Italijos Karolis Akutis gimė Londone 1991 m. gegužės 3 dieną pasiturinčių italų iš Milano šeimoje, gyveno Milane, baigė jėzuitų gimnaziją, dažnai lankydavosi Asyžiuje, kur atsivėrė šv. Pranciškaus dvasiniam pasauliui.
Nuo pat vaikystės jis buvo pamaldus ir aktyvus krikščionis, kasdien dalyvaudavo šv. Mišiose, kalbėdavo Rožinio maldą, domėjosi šventųjų gyvenimais, puoselėjo ypatingą pamaldumą į Jėzų Eucharistijoje, sukūrė internetinę svetainę „Miracolieucaristici.org” apie eucharistinius stebuklus.
„Eucharistija – mane į dangų vedanti autostrada“, – tai vienas iš žinomiausių palaimintojo posakių.
Karolis yra pavyzdys, nes jaunas mokėjo panaudoti naująsias bendravimo technologijas perduoti Evangelijai, vertybėms ir grožiui. Karolis kartu rūpinosi nepasiturinčiais asmenimis, vargstantieji jam buvo kaip tikri draugai.
Eucharistija – mane į dangų vedanti autostrada.
„Būti viena su Jėzumi – mano gyvenimo programa“, – sakydavo jis.
Pasak popiežiaus Pranciškaus, Karolis buvo kritiškai mąstantis jaunuolis, jis nepapuolė į internetinio pasaulio pinkles, sakydavo: „Visi užgimsta kaip originalai, daugelis išnyksta kaip kopijos“.
2006 metais, būdamas penkiolikos metų, gimė Dangui po sunkios ūminės leukemijos ligos. 2020 m. spalio 10 d. buvo skelbiamas palaimintuoju.
Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila 2021 m. balandžio 10 d. raštu kreipėsi į Asyžiaus (Italija) vyskupą Domenico Sorrentino, prašydamas palaimintojo Karolio Akučio pirmo laipsnio relikvijų Alytaus Šv. Kazimiero parapijos bažnyčiai, nuolatiniam viešam kultui.
Šv. Mišių aukai vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Iškilmingumo liturgijai pridėjo Sausumos pajėgų orkestras ir jungtinis parapijos choras.
Parapijos klebonas kun. Rytis Baltrušaitis, prieš pasitinkant relikviją bažnyčioje, tare įvadinį žodį, dėkojo vyskupui: „Karolio pavyzdžio, šiuolaikiškumo ir troškimo labiau pažinti Jėzų pagauti, supratome, kad norime Alytaus šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje turėti palaimintojo relikviją, kad iš kelių šimtmečių patirties ateinantis šv. Kazimieras, kurio vardą mūsų parapija nešioja, ir XXI amžiaus palaimintasis Karolis drauge užtartų stipriau, prie Jėzaus trauktų jaunimą ir ne tik. Ačiū, ganytojau, kad supratote ir pritarėte, jog Karolio relikvijos mums reikia, kad jis daug gali ir, kad 2021 m. kovo 22 d. pasirašėte raštą Asyžiaus vyskupui, patikindamas, kad relikvija pasitarnaus viešajam tikinčiųjų kultui, kad palaimintasis Karolis čia bus gerbiamas ir mylimas”.
Po Evangelijos skaitymo į bažnyčią iškilmingai buvo įneštas relikvijorius su pirmojo laipsnio palaimintojo relikvija.
Vyskupas R. Norvila homilijoje kreipėsi į susirinkusiuosius visiems primindamas relikvijų istoriją ir dalindamasis mintimis apie pal. Karolį. Apie relikvijas kalbant prisimintina jog ir apaštalų palaikai su ypatinga pagarba buvo patalpinti svarbiose Romos ir kitų miestų bažnyčiose. Kaip antai, kiek liudija archeologiniai tyrimai, garsiojoje Šv. Petro bazilikoje po pagrindiniu altoriumi akmeniniame sarkofage yra patalpintos apaštalo Petro relikvijos. O už Romos miesto senųjų sienų pastatytoje Šv. Pauliaus bazilikoje, tautų apaštalo Pauliaus žemiškieji palaikai. Šios tradicijos dėka susiformavo ir per amžius naudojamas posakis jog šventųjų žemiškieji palaikai pakeliami į altoriaus garbę. Tai yra patalpinami altoriuose ar jų artumoje.
Džiaugiamės, jog šią tradiciją tęsdami šiandien Alytuje sulaukėme visai naujo, galėtume sakyti, mūsų dienų šventojo Karolio Akučio relikvijos. Šis Londone gimęs, bet daugiausia Italijoje, Milane gyvenęs jaunuolis, dar visai neseniai, būtent prieš dvejus metus, Bažnyčios visuotinai buvo paskelbtas palaimintuoju.
Miręs dėl sunkios kraujo ligos labai jaunas, tesulaukęs tik 15 metų amžiaus, atrodytų, ne per daug skyręsis nuo savo bendraamžių, vis gi kartu gyveno ir ypatingą gyvenimą. Jo gyvenimas labiausiai ypatingas buvo tuo, kad jo kasdienybėje Dievas buvo visada pats svarbiausias. Ne tik kasdieninės Šv. Mišios, kasdieninė Šv. Komunija, kitokios maldos praktikos, bet ir tokiame amžiuje aktyvi artimo meilės darbų praktika, padedant kenčiantiems, vargstantiems, ligoniams. Ypač sekant Šv. Pranciškumi, jo užsidegimu Dievo ir artimo meile.
Net mama liudijo, jog būtent jos sūnus Karolis ir ją paskatino nuolatinei maldai ir Eucharistijos šventimui. Jo pamaldumą matė jo draugai, bendraamžiai, parapijiečiai. Kaip jis pats sakydavo: „Mano gyvenimo planas – visada būti arti Jėzaus”. Labai charakteringas jam ir kitas jau minėtas posakis: „Eucharistija – mano autostrada į Dangų“.
Pasibaigus šv. Mišių aukai vyskupas palaimino susirinkusiuosius relikvijoriumi.
Po palaiminimo relikvijorius buvo įkurdintas nuolatinėje jo buvimo bažnyčioje vietoje po stikliniu gaubtu greta altoriaus.
Pal. Karolio Akučio minėjimas liturgijoje buvo spalio 12 dieną.
