knygoje „The Death of the West“ (liet. k. – „Vakarų mirtis”, 2001 m.) Patas Buchananas pažymėjo, kad nors ekonominis marksizmas žlugo ir baigėsi griuvus Berlyno sienai, kultūrinis marksizmas vis vien triumfavo. Jo pergalė, anot autoriaus, lėmė spartų Vakarų visuomenių nukrikščionėjimą per pastaruosius keturis dešimtmečius dėl žalingos įvairių marksistinių filosofų įtakos, kuri, įsigalėjusi per kontrkultūrą, plačiai paplito.
„Įsivaizduok, kad nėra dangaus“, – dainavo Johnas Lennonas kūrinyje „Imagine“, – nėra sienų, nėra religijos, o nuo „woke“ judėjimo iškilimo – ir lyčių. Buchananas piešė gana pesimistinį ateities vaizdą, nors, ko gero, negalėjo numatyti, kiek toli nueis „woke“ iliuzija, Vakarų visuomenei – ypač amerikiečių – nusigręžus nuo tradicijos.
Ar taip iš tiesų nutiko? Ar „progresas“ lėmė religijos atsitraukimą? Į šį klausimą siekia atsakyti Pablo Marinoso de Juana savo studijoje „Una vuelta a la tradición: el renacimiento religioso en Estados Unidos“ (liet. k. – „Sugrįžimas prie tradicijos: religinis atgimimas Jungtinėse Valstijose“), kurią paskelbė CEU CEFAS. Jos išvados paneigia progresyvizmo pranašystes ir mantras: religija ne tik neišnyko, bet ir sugrįžo prie savo šaknų.
Žvelgiant vien statistiškai, per pastaruosius dešimtmečius Jungtinėse Valstijose nuosekliai mažėjo save krikščionimis laikančių žmonių dalis. Šiuo metu 62 proc. JAV gyventojų tapatinasi su krikščionybe, 7 proc. – su kitomis religijomis, o beveik 29 proc. neturi jokios religinės tapatybės. Vos prieš dešimtmetį krikščionių dalis siekė 75 proc.
Tačiau, kaip pažymi Marinoso, šie skaičiai įgauna kitokią prasmę, pažvelgus į juos platesniame kontekste. „Pew Research Center“ Religijos kraštovaizdžio tyrimas rodo, kad krikščionybė – nuo katalikybės iki įvairių protestantiškų denominacijų – iš esmės išlaikė savo santykinę dalį bendroje gyventojų struktūroje, nors ir su nedideliais svyravimais.
Didžiausia dalis JAV krikščionių – 23 proc. – save priskiria evangelikams, 20 proc. yra katalikai, 11 proc. priklauso pagrindinėms (mainline) bažnyčioms, 5 proc. – juodaodžių protestantiškoms bendruomenėms, o 2 proc. – mormonai. Didžiausias tikėjimo pokytis Jungtinėse Valstijose įvyko būtent tarp anksčiau dominavusių pagrindinių protestantiškų bažnyčių, kurios akivaizdžiai smunka.
Pavyzdžiui, Jungtinė metodistų bažnyčia nuo 5,1 proc. tikinčiųjų 2007 m. sumažėjo iki maždaug 2,7 proc. 2023–2024 m. Kas lėmė šį nuosmukį? Tas pats veiksnys, kuris veikia Anglikonų bažnyčią, Švedijos liuteronų bažnyčią ir daugelį kitų protestantiškų bendruomenių Europoje: tradicijos atmetimas ir „woke“ ideologijos bei modernybės priėmimas. Jungtinė metodistų bažnyčia aktyviai remia LGBT ideologiją, ir dėl to jos bažnyčios tuštėja. Pagrindinės protestantiškos bažnyčios, kurios kadaise sudarė 30 proc. JAV krikščionių, šiandien išgyvena stiprų nuosmukį.
Tuo tarpu Bažnyčios, kurios nepraranda narių ir labiausiai traukia jaunimą, yra išlaikiusios savo tapatybę. „Nenuostabu, kad moralinės sumaišties, egzistencinio tuštumo ir šaknų praradimo laikais tradicinės vertybės vėl tampa prieglobsčiu“, – pažymi Marinoso, ir duomenys tai patvirtina: Bažnyčios, kurios Evangeliją išmaino į „socialinį teisingumą“ ir ideologiją, praranda tikinčiuosius pereinančius į katalikiškas ir evangelikų bendruomenes, puoselėjančias liturgiją ir aiškiai ginančias krikščionišką žmogaus sampratą apie gyvybę ir šeimą. Vaistas nuo dechristianizacijos – sugrįžimas prie šaknų.
paneigiamos progresyvizmo pranašystės ir mantros: religija ne tik neišnyko, bet ir sugrįžo prie savo šaknų.
Tačiau religinio peizažo pokyčiai Jungtinėse Valstijose atskleidžia ir kitą svarbų aspektą. Naujausias „Pew Research Center“ tyrimas (2023–2024 m.) rodo, kad protestantais save laikančių amerikiečių dalis sumažėjo nuo 51 proc. 2007 m. iki 40 proc. Tai negali būti paaiškinta vien pagrindinių Bažnyčių „modernizacija“, nes visos pagrindinės protestantiškos denominacijos prarado narių: evangelikai sumažėjo nuo 26,3 proc. iki 23,1 proc., pagrindinės Bažnyčios – nuo 18,1 proc. iki 11,5 proc., o juodaodžių bendruomenės – nuo 6,9 proc. iki 5,4 proc. Tuo metu katalikų skaičius išliko stabilus ir net išaugo iki daugiau nei 20 proc. suaugusiųjų populiacijos.
Naujausios apklausos rodo, kad 47 proc. JAV suaugusiųjų turi tam tikrą ryšį su katalikų tikėjimu, o reguliariai sekmadienio Mišiose dalyvauja apie 24 proc. katalikų. Šis dalyvavimo augimas siejamas su įsipareigojimu liturginei tradicijai ir grįžimu prie ortodoksijos, kas atsispindi ir JAV Bažnyčios hierarchijoje. 2025 m. lapkričio 11 d. JAV vyskupai naujuoju Vyskupų konferencijos pirmininku išrinko Oklahomos arkivyskupą Paulą S. Coakley, o vicepirmininku – Braunsvilio vyskupą Danielį E. Floresą. Coakley laikomas tradicinių pažiūrų ganytoju, tvirtai ginančiu gyvybę, šeimą ir doktriną lyties ideologijos akivaizdoje, o Floresas – teologijos daktaras iš daugiausia ispanakalbės vyskupijos.
Ispanakalbė imigracija yra vienas svarbiausių katalikybės demografinio augimo veiksnių: „Pew Research“ duomenimis, 36 proc. katalikų yra lotynų amerikietiškos kilmės. Tai taip pat svarbus Bažnyčios bendruomeninio gyvenimo atsinaujinimo šaltinis. Dėl lotynų amerikiečių katalikų Bažnyčia Jungtinėse Valstijose tampa jaunesnė, labiau orientuota į šeimą ir aktyvesnė. Tačiau tai – ne vienintelė atgimimo priežastis.
Leono XIV, pirmojo amerikiečio popiežiaus, išrinkimas atvėrė naują horizontą Bažnyčiai, o kartu stiprėja ir katalikų buvimas valdžios struktūrose – nuo Aukščiausiojo Teismo iki Kongreso ir federalinės administracijos. Katalikų dalis tarp valstybės tarnautojų ir aukštų pareigūnų yra didesnė nei jų dalis visoje visuomenėje, o apie 87 proc. Kongreso narių save laiko krikščionimis. Be to, galimi Donaldo Trumpo įpėdiniai – JD Vance’as ir Marco Rubio – yra praktikuojantys katalikai. 59 proc. amerikiečių teigiamai vertina religijos įtaką viešajam gyvenimui (prieš trejus metus tokių buvo 49 proc.).
„Jungtinėse Valstijose tikėjimas neišnyksta – jis persiformuoja. Ten, kur denominacijos susilpnino savo teologinę tapatybę, nuosmukis buvo staigus; ten, kur tradicija išliko stipri, gyvybingumas išsilaikė“, – apibendrina Mariñoso. Tai pamoka, kurią, pasak autoriaus, vertėtų įsidėmėti ir daugeliui Europos šalių.
