Algimanto Rusteikos kalba, pasakyta „Didžiojo šeimos gynimo maršo 2022″ metu.
Brangieji,
Ar pamenat tą vienybės ir tiesos jėgą, kuri mus aplankė prieš metus Vingio parke? Ar pamenat, kaip viskas tą vakarą pasikeitė ir ant mūsų Tėvynės ėmė leistis šviesa?
Taip, niekas nepasikeitė. Ir vėl mes stovim prieš pavojus, ir išbandymų valandą šiame žemės lopinėlyje, ir vėl juntame, kaip mūsų Tėvynė bunda. Ir vėl mes matom, girdim ir su džiaugsmu suprantam: Lietuva gyva.
O kaip bijo, kaip vėl ir vėl jie skaičiuos – kiek mūsų susirinko? Mes nesam vieni – su mumis daug daugiau tūkstančių ir tūkstančių. Čia visi, kurie pabijojo atvykti, abejojo ar netikėjo, negalėjo, kurie dabar svečioj šaly ar yra ligos patale.
Su mumis visi, kurie išėjo. Ir Justinas, kuris mus mokė po raidę ir po skiemenį ištart savo šalį, yra dabar čia. Juk girdit jo Lietuvą, kurią tariant pajuntam medaus ir kraujo skonį, išgirstam volungę prieš lietų šaukiant, užuodžiam šieno ir liepynų kvapą ir regim baugų debesio šešėlį per lauką bėgant…
Čia ir Bernardas, kadaise savo kambarėly, tolimoj šaly, griaudėjant pasaulio karui prie popieriaus lapo mūsų klausęs – ar Lietuva gyva? – ir šaukęs protėvių dvasia stovėti amžiais čia, tvirtiems kaip saulė stovi.
Čia mūsų motinos ir tėvai, seneliai ir protėviai, ir tie, kurie su ištiesintais dalgiais ėjo prieš caro patrankas. Čia ir tie, kurie nepasidavė, nors galėjo pasiduoti, kurie išėjo su ginklu, nors galėjo likti namie, kurie žinojo, kad priešas stipresnis ir nesulauks anūkų.
Ir vėl mūsų laukia ilgas laisvės kelias. Jis bus ilgas ir sunkus, bet mes jį nueisim, ir kiekvieną dieną mūsų bus vis daugiau, ir prieš mus prasiskirs vandenys. Ilgai klajoję po dykumas mes sugrįšim į mums pažadėtą Lietuvą.
Parneškim tą šviesą, kurią čia patyrėm, į kiekvieną miestelį, kiekvieną kaimą, į kiekvienus namus. Ir su viltim, ir su tikėjimu skelbkim gerąją naujieną: mūsų Tėvynė bunda, Lietuva yra gyva!
Sielos tėviškė yra vaikystė, vaikystės Tėvynė yra šeima. Čia mes ateinam ir išeinam, šeimose gyvena Lietuva. Sausio 13-tąją pasižadėjom žuvusiems, šiandien pasižadėkim savo vaikams, kurie iš mūsų paveldės šitą šalį.
Garsiai, drąsiai pasižadėkime, kad visa Lietuva išgirstų:
Mes išsaugosim šeimą kaip šventą vyro ir moters sąjungą ir užtikrinsim teisę vaikams turėti tėvą ir motiną!
Pasižadam.
Mes apginsim savo šeimos ir namų nepriklausomybę, ir paliksim jums šalį, kur galėsit auginti vaikus pagal savo įsitikinimus ir niekas nesikiš į jūsų šeimos laisvę!
Pasižadam.
Mes susigrąžinsim valstybėje šviesą ir tiesą, ir paliksim jums Lietuvą be melo ir neteisybės!
Pasižadam.
Mes išsaugosim ir paliksime jums nesuterštą gimtąją kalbą, mūsų protėvių tradicijas, papročius ir tikėjimą!
Pasižadam.
Mes išsaugosim ir paliksime jums valstybę be diktatūros ir veidmainystės, kur laisvi žmonės turi teisę laisvai gyventi, laisvai kalbėti, laisvai susirinkti ir rinkti tikrą savo valdžią!
Pasižadam.
Mes apginsim Konstituciją, susigrąžinsim tikrąją demokratiją ir valstybę, ir paliksim jums laisvą, teisingą Lietuvą, kurioje gera gyventi visiems!
Pasižadam.
Būna akimirkų, kai Jis būna labai arti. Dabar Jis taip pat yra čia, su mumis.
Tepadeda mums Dievas.
Algimantas Rusteika
