Vieni nori kad skurdo nebūtų, kiti – kad turtingų nebūtų, nors jiems nuo to nepagerės.
Vieni už tai, kad jiems būtų geriau, kiti už tai, kad kitiems būtų blogiau, nes jei kitam blogiau, jiems pasidaro geriau.
Vieni kovoja su savo trūkumais, kiti – su kitų nuodėmėmis, nors patys turi pilnas spintas skeletų, bet kaipgi kitaip pasiaukštinsi?
Vieni mato žmogų ir kasdien abejoja, ar yra teisūs, kiti mato idėjas, niekada neklysta ir dėl idėjos paaukos kiek tik nori žmonių.
Vieniems įdomus tavo gyvenimas, mintys ir norai, kitiems nusispjaut, ką galvoji ir jauti, kad tik galvotum ir jaustum taip, kaip jie vieninteliai teisingai galvoja ir jaučia.
Jie nieko negirdi, nemato, neužuodžia, tik patys save. Ir labai susirūpinę kitais, ir iš knygų prisiskaitytu bendruoju gėriu, apie kurį tikrovėje neturi žalio supratimo.
Visas jų žinojimas yra tamsa, pasiimta iš negyvo popieriaus, papuošta šlovės ženklais ir fanfaromis. Jie už tiesą ir šviesą, ir nėra tokios tiesos, šviesos ar žmogaus, kurių jie nesumindytų savo kelyje.
Jie kuria istoriją, jiems stato paminklus, jie kalba teisingai ir akys neblizga, jų vaikai ir vaikaičiai visada būna aprūpinti ir kunigas prieš pamokslą ieško akių kontakto ir jiems nusišypso.
Ir nėra pasaulyje kvailystės ar nusikaltimo, kurio jie nepadarytų dėl jūsų laimės. Neteisūs ir nusivylę – jiems nepavojingi. O baisūs jiems tie, kurie ateina teisūs ir ne dėl naudos.
Jūs esat dėl visko kalti ir, jei nenorit būti laimingi – būsit nubausti. Jie labai nori meilės, nors nesugeba mylėti nieko, minta vieša meile, kurios neturi ir niekada neturės, nes tai jų silpnybė.
Todėl neapkenčia visų ir savęs, ir niekada nepasisotina. Nekalbėkit ir nevarkit, jie jūsų negirdi ir niekuo, išskyrus savo genialumą, netiki.
Žmonės ir mintys jiems reikalingi tik kaip jų teisumo patvirtinimai. Kuo garsiau sako, tuo labiau abejoja, netiki ir neapkenčia, ir visada nori tik nugalėti, ir yra žiaurūs.
Nugalėtojai, pergalę visada paverčiantys pralaimėjimu. Į akis nekalba ką galvoja ir pasakęs apie juos tiesą pajunti, kaip nutolsta ir toli trinkteli durys, kurios tau niekada nebeatsivers.
Jų nedaug, jie netikri, niekada nieko nesigėdija ir nesigaili, pavydūs vienas kitam ir kartu vieningi, nebijo pralaimėti. Ledas po kojomis plonas, ten suspausti tamsūs vandenys ir sujuda nepažįstami pavidalai.
Nekalbėkite ir nesivarginkit, vis tiek jie jūsų negirdi ir niekuo netiki, ir kuo garsiau ką nors sako, tuo labiau tuo abejoja, netiki ir prieštaraujančių neapkenčia.
Jie visada nori tik nugalėti ir yra žiaurūs, bet bijoti labai jų nereikia, nes jie negyvi ir patys baisiai bijo kitų, kurie yra gyvi.
Jų nedaug, jie netikri, bet vieningi ir visada eina iki galo. Ir jie labiausiai bijo, kad kiti nebūtų tikri, vieningi ir eitų iki galo.
Todėl tokiais ir reikia būti.
