Na ką, viskas. Komforto zonose žiūrim „Euroolimpiadą”, alus šaltas, Baltija šilta, mašinos ir moterys gražios. Traukinukas lėtai rieda pakalnėn, rytoj palis ir vėl bus kopose faina. Paskutinis gal šansas? Gal. Dar po vieną atsikemšam? Juk vis tiek pra… Lietuvą.
Visi yra pakviesti. Vieni su panieka atsisako, kiti nesiteikia atsakyt, nes per žemas jiems lygis. Treti sutiktų, jei viskam vadovautų, o kiti būtų jų šestiorkės. Inteligentai, kaip visada, mūvi pampersus ir visko bijo.
Arba gal išdrįstų su šlipsais ateiti į frontą, jei duotum absoliučias pergalės garantijas. Už dyką, kad nieko nereikėtų daryti, nei cento, nei minutės paaukoti. Ir viskas steriliai, su baltomis pirštinaitėmis. Nes juk pavargę nuo „kovų”.
Dar yra buvę ir būsimi „lyderiai”. Ir seni, ir net naujų, simpatiškų užvežė. Kurie vieną kalba, kitą galvoja, trečią rašo, ketvirtą daro. Visus išduos, padarys viską „vardan tos”, t. y. dėl tos savo eiklios subinės.
Ir bus tūkstančiai, kurie patikės ir visaip džiaugdamiesi šokinės ant savo idiotiško entuziazmo batutų. Ir dar tūkstančių tūkstančiai egzaltuotų moteriškaičių laikins kačiukais ir širdelėmis, dėkos „už tai, kad esate”.
O kovotojai, nusiėmę kartoninius šarvus, skaitys su žmonomis vakarais lovoje ir skaičiuos laikus. Džiaugsis. Kad yra baisulingai svarbūs ir pagaliau pastebėti.
Ir gal jūs keliese pagaliau pateksit prie ponų stalo? Nors tai nieko nepakeis, ir visi tą žinote. Jus praris ir suvirškins per savaitę. Ir galėsit toliau rinkti laikus, tik statusas bus kitas, ania? O gal tik tą ir reikėjo įrodyti? Na, įsipilam dar vyno.
Na, įsipilam dar vyno.
Ir štai ji, gyvoji Lietuva. Išsirikiavusi prie starto linijos: mažos grupelės, susitelkę apie vadukus, pavydinčios vienas kitam pirmumo. Šnairuojančios vienos į kitą, įtampa ir neapykanta kasdien auga. Tikslas pasiektas, dvare lėtai žiebiasi žvakės ir tuoj paduos desertą.
Jie seniai juk sakė: mes esame ramūs, mums nieko net nereikia daryti, patys išsipjausit ir išsidraskysit! Ir tikrai, jau matau, kokios vėl prasidės kautynės tarp kačiukų, gėlyčių ir kojyčių rašytojų! Ir neapykanta vienų kitiems liesis laisvai!
Vieni sako, kad traukinys yra normalus, reikia tik žmones prie vairo pakeisti. Kiti sako, kad bėgiai veda į bedugnę ir mechanizmas supuvęs, keisk nekeitęs vairuotojus – nieko nebus. Tiesa, matyt, abipusė.
Sistema galėtų būti normali, jei valstybės kūnas ir visuomenės siela nesirgtų. Bet užvaldę grobuonys užbetonavo įėjimus, kad niekas negalėtų jų pakeisti.
Todėl, norint juos pakeisti, reikia keisti pačią sistemą. Ir ne bet kaip, o pagal jos nustatytas taisykles, jeigu pageidaujate kepsnio be kraujo. Ir pradėję tuojau tampa draugams priešais.
nieko kito čia ir dabar nėra, tik komforto zonos ir Palanga.
Tą gali padaryti ne angelai, kurių nėra. O tie, kurie yra, tos pačios grupelės… Nes nieko kito čia ir dabar nėra, tik komforto zonos ir Palanga. Kortos tik tos, kurias likimas išdalino, ir nieko daugiau prie šio stalo.
Pasidalinsim, ką turim – kaip visada? Koks skirtumas, kiek kam klius, jei vis tiek bus kaip buvę? Ar jei keli paklius Tenai? Kiek? Kam? Vardan ko? Argi nejuntat, kad viskas kartojasi? Ir kad gal paskutinis kėlinukas?
Ką daryti – amžinas klausimas. Negyvenkime savo pačių susikurtame mele. Nebijokime būti savimi, niekšus pavadinti niekšais, durnius – durniais, o savus, mielus melagius – melagiais.
Tiesiog būkim savimi ir darykim, ką reikia. O kas bus – tą ir krikštysim. Toks yra tikrumo pasaulis, mes ir gyvenimas. Kito nebus, prabūkim garbingai.
