Šiemet Kanų kino festivalis pasižymėjo prieštaringais momentais, įskaitant incidentą ant raudonojo kilimo, kai apsaugos darbuotoja susigrūmė su dominikiečių aktore Massiel Taveras, kovojusia už tai, kad galėtų parodyti Jėzų Kristų vaizduojančios suknelės šleifą.
Kitas prieštaringas momentas buvo, kai translytis aktorius, pasivadinęs moterišku vardu Karla Sofia Gascon, laimėjo geriausios aktorės apdovanojimą.
Taveras, pasipuošusi juoda suknele ir balta pelerina su ilgu šleifu, ant kurio buvo pavaizduotas rankomis pieštas Jėzaus Kristaus atvaizdas su erškėčių vainiku, susidūrė su problemiška situacija.
Jai bandant sutvarkyti suknelę taip, kad matytųsi atvaizdas, įsikišo uošviai ir apsaugos darbuotojai, kurie skubiai nukreipė ją laiptais į viršų. Ši sąveika buvo užfiksuota vaizdo įraše, kuriame matyti, kaip Taveras akivaizdžiai nusiminusi stumia uošvius, kai šie, norėdami ją paskubinti, užmezgė su ja fizinį kontaktą.
Nepaisant trukdžių, 39 m. Taveras vėliau teatre demonstravo savo suknelę, kurią sukūrė Giannina Azar ir ant kurios buvo pavaizduotas Yan Páez nutapytas atvaizdas, kaip pranešė „Deadline“.
Savo vertinimus pateikė ir ekumeninė žiuri
Kanų kino festivalio ekumeninė žiuri, kuri šiemet minėjo 50 metų sukaktį, praėjusį savaitgalį paskelbė, jog savo pagrindinį apdovanojimą skyrė režisieriui iš Irano Mohammadui Rasoulofui už filmą „Šventosios figos sėkla“, o žinomam kino menininkui Wimui Vendersui įteikė apdovanojimą už viso gyvenimo kūrybą.
Kanų ekumeninė žiuri vertina į atranką patekusius filmus pagal šiek tiek kitokius kriterijus nei pagrindinį „Auksinės palmės šakelės“ apdovanojimą įteikianti žiuri ir atkreipia dėmesį į kinematografinius kūrinius, kurie gero kino kalba pasakoja apie giliausius žmogaus sielos klausimus ir išgyvenimus, beje, nebūtinai iš krikščioniškos ar net religinės perspektyvos, taip pat perduoda vertybes ir principus, kuriuos galima atrasti ir Evangelijos šerdyje. Arba nagrinėja religijos ir politikos, šiuo atveju totalitarinės, sąveiką, kaip kad režisieriaus M. Rasoulofo filme: pagrindinis veikėjas, imamas ir teisėjas, Irano revoliucijos pradžioje, kai viršų paėmė dabartinis islamistinis režimas, susiduria su sąžinės dilemomis darbe, šeimoje ir visuomenėje, kai verčiamas skirti bausmes, taip pat mirties, tariamiems prasižengėliams, kurių nusikaltimai neįrodyti, bet kurie akivaizdžiai trukdo režimui. Pasak vieno iš ekumeninio žiuri nario, Vokietijos vyskupų konferencijos deleguoto Alexanderio Botho, tai filmas, kuris pasakoja ne vien apie Iraną, bet gali būti kiekvienos totalitarinės teokratijos metafora.
Beje, Irano režisieriaus filmas pelnė ir pagrindinės žiuri specialųjį apdovanojimą, o jo autorius ir keli aktoriai prieš keletą savaičių pabėgo iš šalies, nes valdžia uždraudė rodyti ir platinti šį filmą, taip pat skubiai surengė teismo procesą, kuriame režisieriui skirta 8 metų kalėjimo bausmė už juodinimą.
Wimui Vendersui, dokumentinio filmo meistrui, apdovanojimas už gyvenimo kūrybą suteiktas todėl, kad, pasak Alexanderio Botho, ko gera, nėra jo kūrinio, kuriame nebūtų nukreipiama į kažką kitą, kas nesi pats. Visur vienokia ar kitokia forma atrasime atvirumą transcendencijai. Net paskutiniajame režisieriaus kūrinyje apie Tokijo tualetų valytoją: išėjęs į lauką jis žvelgia į dangų, į tolį žvilgsniu, kuriame yra kažkas daugiau.
Sudarant Kanų ekumeninę žiuri, priminė jos narys vokietis, dalyvauja katalikiškos komunikacijos asociacija „Signis“ ir panaši protestantiška asociacija „Inter-film“. Kanų filmo festivalio metu ji rengia ne vien peržiūras, bet ir apvaliojo stalo diskusijas, kviečia dalyvauti specialiose ekumeninėse pamaldose, kurios festivalio metu yra rengiamos Kanų katalikų ir protestantų bažnyčiose.
