Šiemet sukanka 30 metų nuo tos akimirkos, kai Vilius Orvidas, akmenorius iš Žemaitijos, iškeliavo į Tėvo namus. Per savo trumpą buvimą šioje Žemėje Vilius įspaudė gilius pėdsakus ne tik akmenyse, bet ir savo sutiktų žmonių sielose.
Kai akmuo ir medžiai byloja
Suvokti Viliaus Orvido pasaulį neįmanoma be 16 hektarų žemės plotelio, plytinčio Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Gargždelės kaime, dešinėje kelio Plungė-Skuodas pusėje. Jį 1937 m. įsigijo Viliaus senelis Jonas Orvidas. Jis šalia Salantų miestelio esančiame Gargždelės kaime nusipirko gyvenamąjį namą ir žemės, čia ir įsikūrė su šeima.
Šis žmogus ir tapo savotiškos akmentašių dinastijos ištakomis. XX a. pradžioje iš Gruzdžių miestelio Šiaulių rajone jis atvyko gyventi ir dirbti į Salantus, čia statomai Salantų bažnyčiai dailino akmenis. Kai 1911 m. bažnyčia buvo baigta statyti, Jonas Orvidas pasiliko gyventi Salantuose, nes norėjo ir toliau užsiimti akmentašyste, o Salantų apylinkės akmeningos. Daugiau kaip 30 metų jis kaupė pinigėlius, kol šeimai iš savo sunkaus amato nupirko namus, bet netrukus, 1939 metais, J. Orvidas mirė. Jo darbą tęsė sūnus Kazys – Viliaus Orvido tėvas.
Sovietinės okupacijos laikotarpiu Kazys Orvidas pradėjo dirbti buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, čia darė granitinius postamentus sovietinės valdžios statomiems paminklams ir dekoratyvinėms skulptūroms, vertėsi antkapių paminklų gamyba.
Ilgainiui Kazys Orvidas įsirengė dirbtuvę savo sodyboje. Šalia jo vis sukinėjosi sūnus Vilius, jis uoliau mokėsi akmentašystės paslapčių nei leido laiką mokyklos suole. „Mokslas iš tikrųjų labai nesisekė. Negalėjau mokytis, – man buvo svetima viskas. Eidavau į gamtą – ten būdavo įdomu. Jaučiau kažkokią didelę palaimą. Aišku, mama pykdavo, kad į mokyklą neinu; sakydavo, kas iš manęs bus“, – dalydavosi atsiminimas apie vaikystę Vilius.
Kiekvieno žmogaus istorijoje yra lemtingų akimirkų, tampančių biografijos lūžiais. Toks lūžis, pasak paties V. Orvido, buvo septinto dešimtmečio pabaigoje – aštunto dešimtmečio pradžioje sovietų valdžios Lietuvoje intensyviai vykdyta melioracija. Žūtbūtinis sovietinės žemės ūkio politikos įgyvendinimas davė vaisius – gamtines problemas. Visų pirma padidėjo vandens telkinių tarša chemikalais, nes iš laukų melioracijos grioviais chemikalai patekdavo į upes ir ežerus, nunyko kraštovaizdžiai, nusausinus pelkes buvo sutrikdyta vandens pusiausvyra, sunaikintos ištisos ekosistemos.
1973 m. po tarnybos sovietinėje kariuomenėje į namus grįžęs jaunuolis matydamas sovietinę savivalę reagavo jautriai. Vykdant laukų melioracijos darbus į Orvidų sodybą buvo atgabenta daugybė riedulių. Tuomet Viliaus sielos gelmėse subrendo idėja, kurią jis vėliau pavadins „gelbėjimu“.
„Žiūrėjau į akmenį kaip į brolį ir į medį – viskas man gyva buvo, – prisiminęs tuos laikus kalbėjo V. Orvidas. – 1973 m. grįžęs iš armijos, pajutau didelį sielvartą dėl melioracijos naikinamos gamtos. Ryžausi bandyti suteikti meninę išraišką medžiams ir akmenims, kad jie taptų neliečiami“, – rašė jis 1991 m. Lietuvos Aukščiausios Tarybos deputatams. Ką vieni žmonės laikė tik daiktais, kliudančiais įgyvendinti savo užmačias, kitas – Vilius – juose įžvelgė atnaujintos būties galimybę.
Juk kūrėjui nieko nėra nereikalinga, jam praverčia tai, kas iš pirmo žvilgsnio yra paprasčiausia atlieka. Pasakojama, kad legendinis amerikiečių aktorius Čarlis Čaplinas savo žymųjį personažą Mažąjį Trampą sukūrė iš atlikusio Keistono teatro trupės rekvizito. Panašiai ir jaunasis Orvidas išvydo dvasią ten, kur, atrodytų, yra tik sąvartynui skirti dalykai.
„Bedirbant susikaupė daug nuolaužų – tai akmenys. Visokios atliekos. Motina sako, kad reik išvežt. Šiukšlės yra. Man buvo gaila. Manau, sukomponuosiu iš jų ką nors. Ir pradėjau šį tą montuoti, daryti, įsigyvenau. Bet to neužteko: pradėjau iš melioruojamų žemių vežti akmenis. Būdavo didžiulis įtempimas. Dirbdavau labai daug – po keturiolika valandų, ir tų neužtekdavo. Nuo ryto iki tamsaus, kol matai…
Tekdavo užsidirbti: kaldavau raides, nes tėvas darė paminklus. Tėvas į mano darbą visaip žiūrėjo – kartais skeptiškai, kartais teigiamai. Būdavo, kad, pasislėpęs nuo mamos, išmesdavo 25 ar 30 rublių. Tada akmenų atvežimai menkai kainavo: duodi 10–20 rublių – ir žmonės dirba po 5–6 valandas. Per tą laiką galėjai nepaprastai daug sugabenti akmenų. Taip ir kūrėsi. Kasiau visokius tvenkinius, veisiau žuvis. Po metrą, po metrą vis plėčiausi. Tai man buvo ne darbas, o didžiausias pasitenkinimas. Jeigu jauti sunkumą – eini, ir tada gerai, čia viskas pradėta nuo 1973 metų. Iki tol čia buvo eilinė sodyba, kaip ir visos…“ – taip sodybos ir savo kelio pradžią prisimindavo pats V. Orvidas.
Toks požiūris į medžiaginę tikrovę atspindi orvidišką vertybių sistemą – nieko nėra atlikusio, viskas turi savo vertę, nors ir neįžvelgiamą daugelio žmonių akims. Jei akmuo ir medžiai byloja, tai ką kalbėti apie žmogų?
Mažytė laisvės oazė melo dykynėje
Nieko nuostabaus, kad netrukus jaunojo menininko polėkis ir raiška atkreipė sovietinių struktūrų dėmesį. Viena vertus, mene tebevyravo socialistinis realizmas – sovietinės totalitarinės valstybės meno doktrina, jungusi meninę kūrybą su komunistinės ideologijos principais ir valdžios institucijų kontrole. Esant tokiai situacijai religinėmis, mitologinėmis temomis persunkti, atlikti nesilaikant sovietinėse meno mokyklose diegiamų griežtų taisyklių ir dogmatizmo V. Orvido darbai buvo tikras akibrokštas vyraujančiai sistemai. Sodyba tarp žmonių buvo įgavusi Absurdo arba chaoso muziejaus vardą. Be abejo, kad ir tai kėlė siaubą sovietiniams veikėjams: kokios dar absurdo apraiškos įmanomos tobuloje socialistinėje visuomenėje?!
Kita vertus, sovietinės santvarkos sargams pavojų kėlė ne vien meno kūriniai, bet ir tai, kad sodyba pamažu tapo mažyte laisvės oaze beribėje melo dykynėje. Neseniai buvo praūžęs bei valdžios represinėmis priemonėmis numalšintas Romo Kalantos susideginimo sukeltas stichiškas jaunimo bruzdėjimas Kaune, maištingos idėjos sklandė tarp nekonformistinio jaunimo, menininkų ir nepritapėlių, kuriuos sovietinė sistema vadino „parazituojančiais elementais“. Sodyba jiems buvo savotiškas traukos taškas. „Jau tuo laiku čia prieidavo visokių hipių. Ateina, pabūna ir išeina. Judėjimas jau tada buvo“, – pasakojo pats Vilius.
Kokia atmosfera anuomet tvyrojo sodyboje, prisimena liaudies meistras Adolfas Teresius: „Įsivaizduokit – sovietmetis, o pas Vilių renkasi visiškai kitokio mąstymo ir pažiūrų žmonės. Ir jų kūryba – kitokia. Atsimenu – pradėjau drožti 12 apaštalų. Vilius sako: pasistenk užmaskuoti idėją, kad apaštalai primintų žvejus. <…> Trise – aš, Vilius ir vilnietis skulptorius Dominykas Čepas – buvome tikra nuotykių ieškotojų komanda. Sykiu važiavome į Kareliją ieškoti akmenų. Žiema – šalta: išvykome be pinigų, bet kupini ieškojimų aistros. o Karelijoj akmenų – gausybė, ypač pas mus vertinamo juodojo granito. Vilius visą kelionę degė troškimu, kaip parsigabenti į Lietuvą vagoną tų akmenų.“ Tokie laisvūnai ir „neformalai“ supo Vilių ir rinkdavosi jo šeimos sodyboje…
Tad savaime suprantama, kad sistema užsibrėžė pašalinti šį svetimkūnį iš savo akiračio. Sodybon buvo siunčiamos ne tik „ekspertų“ komisijos, bet ir KGB darbuotojai, šie sekdavo ir šeimininkus, ir svečius. Savo 1991 m. kovo 19 d. laiške Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos vadovybei V. Orvidas teigė, kad sovietų represinės jėgos buvo organizavusios jo tėvo užpuolimą, kurio metu šiam buvo sumušta galva.
Ne sykį valdžios žmonės į sodybą kėsinosi, norėjo išardyti ją, paprasčiausiai nušluoti nuo žemės paviršiaus. Ginama ji buvo pačiais netikėčiausiais būdais. Štai A. Teresius prisimena: „Sykį, pamenu, ateina susimąstęs Vilius ir sako – rytoj atvažiuos griauti sodybą. Nuvažiavom abu į Salantus, nupirkom dėžę pigaus vyno, privaišinom traktoristus, tie paliko viską, kaip buvę.“
Tačiau dramatiška kova dėl jos išlikimo apogėjų pasiekė 1983 m., kai lapkričio 25 d. Lietuvos komunistų partijos (LKP) centro komiteto sekretoriaus Liongino Šepečio potvarkiu sodybą apžiūrėjo didžiulė įtakingų veikėjų komisija. Jos išvada skambėjo kaip nuosprendis: „Kretingos rajone, prie Salantų esančioje šiuo metu niekur nedirbančio akmentašio Kazio Orvido sodybos teritorijoje nuo 1982 metų pradžios savavališkai formuojamas stambios apimties muziejus po atviru dangumi, neįprastas nei eksponavimo principais, nei savo idėjiniu-meniniu turiniu.
Vilius Kazys Orvidas (sūnus) su grupe draugų įrengė sodyboje plačią akmens ir medžio skulptūrų bei paveikslų ekspoziciją. Didžioji jų dauguma – religinio turinio. Dominuojančiu muziejaus motyvu tapo kryžiai, įkelti į medžius ir piramidžių viršūnes. Gigantišką sąvartyną primenanti architektūrinė kompozicija sukurta, nesilaikant elementarių statybos normų ir taisyklių. Konstrukcijos nestabilios ir kelia grėsmę lankytojams. Drauge tai antimeniško, absurdiško, net antisanitarinio sodybos tvarkymo pavyzdys.“ LKP Kretingos rajono komitetui pasiūlyta nedelsiant likviduoti religinės tematikos atributiką, kontroliuoti, kad objektas nebūtų lankomas.
1984 m. sausio 18 d. Kretingos rajono vykdomasis komitetas nutaria nugriauti visus šios sodybos statinius ir palikti tik svirną, kalvę ir pirtį. „Ir tą pačią dieną jie išvežė į akmens skaldyklas dvidešimt keturis KRAZ’us mano akmenų. O ko nesuspėjo – sunumeravo mėlynais aliejiniais dažais. Aš ir nenuvaliau – tebūna atminimas“, – prisiminė V. Orvidas.
Viliaus motina Marta Orvidienė vėliau žiniasklaidai ne sykį tvirtins, kad sodybą išgelbėjo veiksmingas tuometinio Sovietų imperijos vadovo Michailo Gorbačiovo įsikišimas. Ji teigė, kad dar nebūdamas Komunistų partijos generalinis sekretoriumi jis buvo atvykęs į Plungės fabriką, kurio direktorius buvęs Kazimiero Orvido draugas. Taip M. Gorbačiovas ir atsidūręs sodyboje. Kai vietinė valdžia panūdo susidoroti su šios sodybos fenomenu, senasis Orvidas susiruošė ir nuvyko į Maskvą. Netrukus iš „centro“ atėjo nurodymas stabdyti sodybos naikinimo procesą. Visi šie išbandymai, kaip teigė pats V. Orvidas, „skatino be atodairos, vis labiau dirbti, sodyba stebuklingai augo“.
Girdėjo vidinį balsą, kuriam negalėdavo pasipriešinti
V. Orvidas buvo įsitikinęs, kad visas jo darbas yra dievo planas ir valia. „Ne aš čia taip darau – Aukščiausiasis per mane daro. Aš bandau tik netrukdyt. Man svarbiausia netrukdyt, jausti, ko Jis iš manęs nori“, – teigdavo akmenorius. Tad religinis matmuo buvo kertinis jo veikloje. Savo religinį prabudimą jis atpasakojo tokiais žodžiais: „Armija iš dalies padėjo: daug pamačiau. Prieš armiją tik paišiau, kaliau akmenis ir triušius auginau. Grįžęs buvau pasinėręs į pasauliečių gyvenimą, turėjau ir mašiną. Paskiau pakeičiau viską, mečiau.<…> Atgimiau. Gamta davė sveikatą ir tikėjimą Dievu. Dėkoju Dievui. <…> Girdėjau vidinį balsą, kuriam pats negalėdavau pasipriešint. Norėdavau gyvent kaip visi, bet niekuomet neišeidavo. Aš jutau vidinį vedimą. Galėjau daryt tik taip, nors buvo ir didžiulių trukdymų. Jei reikėtų pakartot gyvenime – tiktai taip iš naujo daryčiau. Pagrindinis dalykas yra vykdyti Viešpaties valią.“
Norėdavau gyvent kaip visi, bet niekuomet neišeidavo.
Kaip matome, neišvengiamai turime prabilti apie mistinę patirtį, kai egzistencinės tamsos slegiamas žmogus ūmai susiduria su slėpiniu, jį pranokstančiu ir prabylančiu į širdies gelmes. Šio balso neįmanoma negirdėti, neklausyti ar dar kaip nors kitaip nepaisyti. Jis kviečia.
Svarbu pažymėti, kad V. Orvidas netapo išsyk kažkokiu tobulu krikščioniu, prieš ji driekėsi ilgas ir vingiuotas ieškojimo kelias. Ko gero, todėl jis sakydavo: „Aš noriu būti žmogum. Ir klystančiu, ir visokiu, bet visą laiką noriu suprasti, kam gyvenu. Ir – kad mane vestų…“ Tokia nuostata atveria nuolatinio dvasios augimo, nepasitenkinimo paviršutiniškumu bendraujant su Kūrėju galimybę.
„Buvome ieškojimų kelyje – apvalyti ne tik užterštus kūnus, bet ir sielą. Įsijautėme į įvairių netradicinių gyvenimo būdų paieškas. Vilius tik savo gyvenimo pabaigoje nusistovėjo kaip tvirtas krikščionis“, – teigė jo senų laikų bičiulis A. Teresius.
Palangoje gyvenanti anglų kalbos mokytoja ir gidė Emilija Aleknavičienė prisimena: „Aš tuomet buvau ekskursijų vadovė ir atlydėjau vieną grupę į sodybą. Ten ir susipažinau su Viliumi. Mes išsyk pradėjome bendrauti tikėjimo temomis. Jis man padovanojo rožinio vėrinį, kurį saugau iki šiol. Pradėjau domėtis sodyba, jos istorija ir struktūra. Nors sodyba vadinama Absurdo muziejumi, man ten ne absurdo, o žmogaus dvasios, jo ieškojimų, paties Viliaus atspindys. Juk ir Vilius turėjo tikėjimo kelionę nuo budizmo iki krikščionybės.“
1989 m. jis priėmė Lietuvos mažesniųjų brolių pranciškonų vienuolio įžadus ir pasirinko brolio Gabrieliaus vardą, tačiau po metų apsisprendė gyventi kaip šio ordino pasaulietis tretininkas. Vilių nuolatos lydėjo savo ribotumo, mažumo, neturto pojūtis, kurį puikiai iliustruoja šie jo žodžiai: „Arba įsileidi patį Viešpatį, tarkim Kristų… Jis jau iš karto kalba. Tik reik įsileisti… Daugiausiai jaučiu, kad su Juo prasilenkiu. Jaučiu, kad labai menkas esu. Bet aš dėlto nenusimenu. Nes pačiam mintijime yra didingumas. O kai tave jau sulaužo, prasideda krikščionybė. Tada gali laisvai veikt.“ Tokia nuostata, kai žmogus palieka savo egoizmo, įsivaizdavimų ir įpročių grandines, jį padaro klusniu įrankiu dievo rankose. Tai sakydavo ir Vilius: „Aš esu Dievo įrankis. Jei kiekvienas žmogus bent kiek išsižadėtų savęs, leistų Dievui veikti per jį, didelius darbus padarytų.“
Ko gero, šios jo mintys leidžia suvokti kitą itin svarbų orvidiško fenomeno aspektą – atvirumą. Jei net sovietmečiu sodyba buvo dvasios laisvės vieta, tai išaušus atgimimui ji virto traukos centru. „Pradėjo važiuoti daugiau žmonių, žiūrėt susidomėję. Visokių nuomonių girdėti – vieniems čia atrodo absurdas, kitiems dar kažkas. Vis daugiau renkasi jaunimo. Ta vieta pradeda žmones traukt“, – liudydavo pats jos šeimininkas. žmonės čia atvykdavo ne tik skulptūrų ir kompozicijų apžiūrėti, po keistą vietą paklaidžioti, bet ir kažko daugiau pasisemti.
V. Orvido „sodybos koncepcija“, kurios jis sąmoningai nekūrė, bet intuityviai įgyvendindavo, ypač atsispindi šiuose jo žodžiuose: „Čia nieko nėra uždaro – viskas yra atvira. Aš taip gyvenimą suprantu. Labai daug atvažiuoja žmonių. <…> Iš tikro – mano namai turi būti visų namais. Dėl narkomano, valkatos – niekas dėl jo nevargs… Ot ir viskas. Ir dabar, jei pro šalį eitų tokia suluošinta moteriškė ar koks aplotas vyriškis – kaip Mikutis, prisimenu, realiam gyvenime – tai nei į namus tokio nepriimtų. Nes pasakytų – esi nei šioks, nei anoks. Taip yra. O nežino, kad ir pats Kristus taip apiplyšęs ėjo. Jie gali labai daug melstis, o pamatę tokį Kristų, Jį apspjaudys. Nes viskas yra mūsų atspindys. O Paskutiniam Teisme bus klausiama – o ką tu padarei kitam? Viskas aiškiai pasakyta: „Jei tu nepadarei kuriam nors iš Mano brolių gera, tai Man nepadarei. Nes Aš ten buvau.“ Aš nesuprantu, kas Dievui nenormalu būtų. Kur yra apačia, kur viršus – aš nežinau. Šiuo atveju, pagal šventą Pranciškų – reikia visiškai visko atsisakyt. Net sodybos. Nors būdamas čia, aš bent dalinai galiu apginti tai, kas padaryta. Tačiau man čia niekas nepriklauso, čia žmonių…“
Sodybon pradėjo traukti patys įvairiausi žmonės, ypač prispausti gyvenimo problemų, sužaloti nuodėmės, tapatybės ieškantys jaunuoliai, pagauti dvasinių paieškų azarto. Visi, kurie atvykdavo, būdavo priimami, nes Viliui kaip medžiaginėje tikrovėje nebuvo nereikalingų dalykų, taip jam nebuvo ir nereikalingų žmonių. Atsirasdavo tokių, kurie likdavo ir ilgėliau sodyboje arba vis į ją sugrįždavo.
Tikybos mokytoja šiuo metu Klaipėdoje dirbanti Edita Riaubaitė prisimena: „Sodybon atvykau draugės paskatinta. Pirmiau nuvykau į Mosėdį, į Intos akmenų muziejų, bet ten man nepatiko, o čia tiesiog vaikščiojau po sodybą ir buvau pagauta akmenų grožio. Kažkoks vaikinukas pakvietė į būrį pavalgyti. Vėliau susipažinau ir su pačiu Viliumi. Vis traukė ten vykti, pasilikti ilgiau. Ten atvykdavo daug jaunimo. žmonių būdavo visados, tik žiemą pasitaikydavo dienų, kai niekas neatklysdavo. Vilius sakydavo: „Nei aš juos kviečiu, nei aš juos varau.“
Nors jis pats dirbdavo daug, neversdavo besilankančio jaunimo jam dirbti. Jei kas pasisiūlydavo, tai duodavo vaikinams kokias raides pakalinėti ant akmenų, merginoms vainikus pinti arba pasiųsdavo ką nors ant asiliuko į Salantus, garsiojo pyrago iš ten atnešti. Visi susirinkdavo pavalgyti ir vakaro maldai, kurios metu melsdavomės rožinį, skaitydavome Šventąjį Raštą ir Tomo Kempiečio „Kristaus sekimą“. Taip pat vykdavo diskusijos pačiais įvairiausiais klausimais, dėl jų Vilius išreikšdavo savo nuomonę, bet niekada neprimesdavo jos, nieko primygtinai nemokydavo. Būtent būdama ten subrendau kaip tikinčioji.“
Tad kas traukė visus tuos žmones į akmeninę karaliją? Jie paprasčiausiai galėdavo būti savimi, išvysti save tokius, kokie yra, jiems niekas čia neklijuodavo etikečių. Čia jie būdavo žmonės ir taip įgydavo galimybę atrasti savastį. Vilius mėgdavo ant akmenų iškalti maldas, litanijas, epitafijas. Viename jų randame įamžintus tokius žodžius: „Dieve, pasigailėk viso pasaulio: kalinių, ligonių, invalidų, satanistų, iš bado mirštančių, sergančių AIDS liga, narkomanija, toksikomanija, alkoholizmu. Išgelbėk mus, Viešpatie, iš intrigų, kurias gali padaryti mums piktoji dvasia, nuodėmės, ydos, silpnybės, ateistai, saugumiečiai, sekliai, masonai, žinomi ir nežinomi priešai. Nugalėk blogį gerumu.“
Ši malda yra nuostabi V. Orvido gyvensenos iliustracija. „Gal kas ir jaunimui persiduoda. Gražių rezultatų yra. Ypač paskutiniais metais <…> Nebandau nieko analizuoti. Tik trupučiuką reikia mokėt atsisakyt savęs. Kiekvieną rytą vėl pradedu gyventi iš naujo. Šiandien esu toks, o rytojus parodys, koks turiu būti. Mes čia esam tremtiniai ir tiktai laikinai gyvenam, vieną mirksnį. Turbūt kūryba, kuri aukojama, turi gelbėti žmonių sielas“, – teigė Vilius. Ne tik teigė, bet taip ir gyveno.
Vietoj epilogo
V. Orvidas į Tėvo namus iškeliavo 1992 m. rugpjūčio 5 d., palaidotas Salantų kapinėse. Po jo mirties kilo daug diskusijų dėl sodybos statuso. Apie 1985 m. Orvidų sodyba įtraukta į lankytinų Žemaitijos vietų sąrašą, vėliau – į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, o 2009 m. Orvidų sodyba-muziejus pripažinta Lietuvos nacionaline vertybe nominacijoje „Reiškinys, garsinantis Lietuvą“.
Kai kurie Lietuvos kultūros žmonės vis pareikšdavo rūpestį dėl šios vietos ateities, bet visi jos gelbėjimo planai taip ir likdavo gražūs žodžiai. Tačiau visi bandymai šią sodybą paversti visuomeninės reikšmės vieta, išsaugoti jos unikalumą, ten esančius kūrinius baigėsi tuo, kad ji yra privati nuosavybė. Taip pat prisimenama V. Orvido valia, kad jis nenorįs, jog sodyba taptų muziejumi. Šiuo metu ji yra kaimo sodyba, prižiūrima jo sesers Palmiros Beniušienės su vyru Liudviku.
V. Orvidas nemėgo, kai jį vadindavo skulptoriumi. Išties sunku jį apibūdinti. Tuo jis primena biblinį personažą Joną Krikštytoją. Kaip ir pastarasis savo dykumoje tiesino kelius Viešpačiui, taip ir Vilius savo akmeninėje dykumoje klojo kelią Jam XX a. pabaigos Lietuvos žmonių širdyse. „žmogus turėtų paprasčiausiai gyventi pastovioj malonės būsenoj. Nieko neturėtų nei teigti, nei neigti. Nes nieko nėra nei prasta, nei gera… Reikia tik nevaidinti kokios nors rolės ir neužimti Aukščiausiojo teisėjo vietos. Pirmiausia turi turėt tikėjimą, o viskas kitkas bus duota“, – kažkada svarstė Vilius. Nors akmenyje šiuos žodžius iškalk.
Literatūra
Širmulis Alfredas. Lietuvių liaudies memorialiniai paminklai. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999 m. Kitoks: Vilius Orvidas / sudarė Daina Parulskienė. Vilnius: Dialogo kultūros institutas, 2003. Lietuvos periodinėje spaudoje 1989–2010 m. pasirodžiusios publikacijos apie Vilių Orvidą.
Tu esi Dievas – aš tvarinys.
Tu esi viskas – aš niekas.
Tu esi jėga – aš silpnumas.
Tu esi visur – aš tik čia.
Tu esi tėvas – aš tavo vaikas.
Tu esi gyvenimas – aš mirtingumas.
Tu esi kelias – aš blaškymasis.
Tu esi ganytojas – aš tavo avelė.
Tu esi nuolankumas – aš pilnas puikybės.
Tu esi tiesa – aš klaidų versmė.
Tu esi skaistumas – aš visas dėmėtas.
Tu esi saulė – aš tik spindulėlis.
Tu esi okeanas – aš jo lašelis.
Tu esi visata – aš jos žvaigždutė.
Tu esi amžinybė – aš tik valandėlė.
Tu esi meilės ugnis – aš tik kibirkštėlė.
Tu valdai visą pasaulį – aš net savęs nevaldau.
Tu viską atnaujini – aš daug ką gadinu.
Tu kvieti į dangų – aš prie žemės glaudžiuosi.
Tu trokšti tarnauti – aš vien įsakinėti.
Tu esi amžina šlovė – aš vien lauko žolė.
Tu be manęs viskas – aš be tavęs niekas.
Tu vainikuotas erškėčiais – aš tik apie atpildą galvoju.
Tu esi tylinti amžina išmintis – aš triukšmingas nežinojimas.
Kas tave pažįsta – myli, kas mane pažins – gailėsis.
Ką tu darai – visa gera, ką aš darau – dažnai pikta.
Tu esi mano teisėjas – aš vargingas nusidėjėlis.
Tačiau aš esu laimingas.
V. Orvido sodyboj ant akmens iškalta malda.
