Žvarbų gruodžio rytą Romoje grupė moterų susirinko ne į įprastas Biblijos studijas, bet atnešti kalėdinių dovanų į benamių prieglaudą, kuriai vadovauja Gailestingumo misionierių ordinas, įkurtas šventosios Teresės iš Kalkutos, dar žinomos kaip Motina Teresė.
Moteris prie durų pasitiko smulkutė indų kilmės sesuo, apsirengusi gerai pažįstamu baltu sariu su mėlynais apvadais. Švelniai šypsodamasi ji pasitiko jas viduje ir nuvedė per kuklią prieglaudą į nedidelę koplyčią. Viduryje stovėjo paprastas tabernakulis, greta jo – kryžius ir užrašas „Trokštu“. Sesuo mostu parodė jiems atsisėsti ir melstis, tada tyliai prakalbo.
„Paklauskite Viešpaties, – tarė ji, – kaip galiu būti taikos kanalas žmonėms? … Kaip galiu būti vilties ženklas žmonėms aplink mane?“
„Kaip galiu tapti vilties ženklu savo šeimai, kurioje galbūt kovoju su savo vyru, vaikais, draugais? Kaip galiu tapti vilties ženklu toje vietoje, kurioje esame?“
Advento laikotarpis, kurio šaknys glūdi viltyje ir Mesijo ilgesyje, yra metas, kai krikščionys ruošia savo širdis Kristaus atėjimui. Tai taip pat metas, kai reikia duoti išmaldą ir atlikti labdaros darbus, kad kovų ir nepriteklių kupinam pasauliui būtų suteikta viltis. Gailestingumo misionierėms, kurių charizma – tarnauti „vargingiausiems iš vargšų“, tai nėra tik liturginis laikotarpis – tai gyvenimo būdas.
María Teresa Ávila Fuentes (Marija Teresa Avila Fuantez), Popiežiškosios šv. Tomo Akviniečio akademijos doktorantė, daugelį metų tyrinėjo Gailestingumo misionierių veiklos įtaką. Ji tai vadina „perkeičiančiąja labdaros galia“ – šią sąvoką ji tyrinėja savo disertacijoje.
„Mano daktaro disertacijos tyrimas yra susijęs su perkeičiamąja labdaros galia, ir tai yra tyrimas per Motinos Teresės misionierių prizmę“, – paaiškino ji.
M. Fuentes tyrinėja, kaip paprasti, bet gilūs seserų meilės veiksmai veikia ne tik bendruomenes, kurioms jos tarnauja, bet ir savanorius bei pasauliečius, kurie yra jų darbo liudininkai ir dalyviai.
„Tai idėja, kad meilė yra ekspansyvi“, – sako ji, turėdama omenyje popiežiaus Benedikto XVI encikliką Caritas in Veritate.
„Labdara daro poveikį ne tik mikroaplinkai, bet ir makroaplinkai – visuomenei, kultūrai, ekonomikai. Labdara daro įtaką viskam, nes ji yra agapė – meilė.“
Moteris dalijosi istorijomis apie gyvenimą, kurį pakeitė seserų liudijimas. „Kalbėjausi su žmonėmis, kurie dėl seserų liudijimo įsivaikino vaikus, su žmonėmis, kurie po savanorystės visiškai pakeitė profesiją, su žmonėmis, kurie įkūrė nevyriausybines organizacijas ar mokyklas. Savanoriai dažnai pasakoja, kad būtent seserų santykio su vargšais matymas ir jų santykių su pačiais savanoriais išgyvenimas juos pakeičia.“
Gailestingumo misionierės, pasižyminčios radikaliu paprastumu, gyvena giliu pasitikėjimu Dievo apvaizda. Jos nerenka lėšų ir nepriima pripažinimo už savo darbą. Netgi jų dalyvavimas šiame straipsnyje yra tarpininkaujamas pasauliečių liudytojų, tokių kaip Fuentes, nes pačių seserų negalima cituoti vardais ar fotografuoti.
„Būtent todėl, kad jos tampa mažomis ir neturtingomis, Dievas gali jas taip dosniai pripildyti“, – Fuentes teigė CNA.
Toks požiūris atspindi Motinos Teresės tikėjimą, kad maži meilės darbai, atliekami su dideliu atsidavimu, gali pakeisti širdis ir bendruomenes.
„Labdara daro poveikį ne tik mikroaplinkai, bet ir makroaplinkai – visuomenei, kultūrai, ekonomikai.
Viena sesuo paaiškino: „Mums nereikia daryti didelių dalykų, kad būtume vilties ženklas. Šypsena, užjaučiantis žvilgsnis, tiesiog išklausymas, priėmimas. … Esame laimingos, jei kantriai ir su meile kam nors skiriame penkias minutes, kad prabėgus dienai su Dievo malone galėjome padaryti kažką gero. Taigi tikimės būti vilties ženklu kitiems, ypač šiais vilties metais.“
Adventas – džiaugsmingo laukimo metas – kviečia krikščionis įkūnyti viltį savo šeimose, darbovietėse ir bendruomenėse.
Šiais metais adventas taip pat veda į Katalikų Bažnyčios 2025 m. Jubiliejų, kurio tema – „Vilties piligrimai“. Jis prasidės Kalėdų išvakarėse. Gailestingumo misionierėms ir jų bendradarbiams ši tema turi gilų atgarsį. Jų darbas yra apčiuopiama vilties išraiška – tai orumo suteikimas vargstantiems, draugystė vienišiems, namai apleistiems ir paliktiesiems.
„Gražu tai, – svarstė Fuentes, – kadangi jos gyvena šiuo visišku atsidavimu, gali paskambinti į duris ir tiesiog pasakyti „Noriu savanoriauti“, ir Dievas tau ką nors paruoš ten, pas seseris.“
M. Fuentes pati savo kailiu patyrė šią transformaciją. Kilusi iš Čihuahua (Meksika), ji penkis mėnesius savanoriavo su Gailestingumo misionierėmis Kalkutoje (Indija) ir ši patirtis, pasak jos, pakeitė jos gyvenimą.
„Mokiau vidurinėje mokykloje, bet išėjau iš jos ir su geriausia drauge išvažiavome į Kalkutą savanoriauti neįgalių vaikų namuose, – pasakojo ji. – Tai mane pakeitė.“
Tiems, kuriuos įkvėpė noras savanoriauti kartu su seserimis, ordinas sukūrė interneto svetainę, kurioje pateikiama kontaktinė informacija apie kai kurias jų misijas.
1997 m., kai Motina Teresė mirė, buvo beveik 4 000 seserų 594 misijose 123 šalyse. Šiandien Gailestingumo misionierės taip pat dirba pavojingiausiose ir karo nuniokotose pasaulio vietose, įskaitant Gazą, Kijevą ir Siriją.
Gailestingumo misionierių tėvai (Missionaries of Charity Fathers) taip pat sukūrė apaštalavimo judėjimą „Trokštu“, skirtą pasauliečiams, kad jie augtų Motinos Teresės charizma, gilintų savo tikėjimą ir mokytųsi tarnauti kitiems su meile ir nuolankumu.
