Du broliai Brazilijoje tą pačią dieną buvo įšventinti kunigais.
35 metų Andersonas Carlosas Ramosas (Andersonas Karlosas Ramosas) ir 38 metų Emersonas Luizas Ramosas (Emersonas Luisas Ramosas) kunigais buvo įšventinti gegužės 23 dieną Guarapuavoje, pietinėje Brazilijos Paranos valstijoje. Tą dieną Emersonas minėjo savo gimtadienį.
Šventimai vyko Šventojo Kryžiaus ir Sopulingosios Dievo Motinos parapijoje, kur abu broliai užaugo, priėmė Krikšto, Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentus, patarnavo prie altoriaus ir giedojo chore.
Po šventimų brolių kunigystės keliai išsiskirs. Emersonas tarnaus Guarapuavos vyskupijoje, o Andersonas priklauso Viešpaties kančios kunigų kongregacijai – pasionistams.
„Kunigystės šventimus suteikė Guarapuavos vyskupas Amiltonas Manoelis da Silva. Homilijoje vyskupas priminė, kad abu broliai buvo pakrikštyti Šventojo Kryžiaus ir Sopulingosios Dievo Motinos parapijoje, o dabar išgyvena „Dievo svajonės“ išsipildymą.“
„Dievas jus buvo numatęs savo plane ir pašaukęs šventam gyvenimui. Tas gražus sumanymas per visą jūsų gyvenimą pamažu ryškėjo, kol atėjo akimirka ištarti savo „taip“, – sakė vyskupas.
„Da Silva pabrėžė, kad „niekas nevyksta atsitiktinai“, nes visa yra Dievo Apvaizdos dalis.
„Tai buvo Dievo valia, kad šiandien čia stovėtumėte kaip kraujo broliai ir kartu kaip broliai Šventimų sakramente – kunigai, pašaukti jam tarnauti, jį mylėti ir nešti į žmonių širdis, vedant žmones į išganymą“, – teigė jis.
„Guarapuavos vyskupijos duomenimis, formacijos laikotarpiu Emersonas po penkerių metų pasitraukė iš seminarijos. Vis dėlto jis ir toliau aktyviai dalyvavo bendruomenės gyvenime kaip katechetas bei puoselėjo savo tikėjimą, kol vėl pajuto Dievo kvietimą grįžti į seminariją. Tuo metu Andersonas, atlikęs karinę tarnybą, pasirinko vienuolinį gyvenimą.“
„Pasibaigus šventimams ir Mišioms Andersonas pavadino šią dieną „didele, istorine diena“ Šventojo Kryžiaus ir Sopulingosios Dievo Motinos parapijai, kurią jis vadino „mūsų namais“.
„Šiandien stovėdami prie altoriaus negalime neprisiminti kelio, kuris mus čia atvedė. Tai nebuvo lengvas ar idealus kelias, kupinas vien aiškumo ir tikrumo“, – sakė jis.
Anot Andersono, „netrūko kovų, tylos, sunkių naktų ir daugybės neatsakytų klausimų. Tačiau būtent tokiose gyvenimo akimirkose – kartais sunkiomis, kartais dvasinės sausros metu – Dievas pasirinko mus pasiekti“.
Anot Andersono, „netrūko kovų, tylos, sunkių naktų ir daugybės neatsakytų klausimų. Tačiau būtent tokiose gyvenimo akimirkose – kartais sunkiomis, kartais dvasinės sausros metu – Dievas pasirinko mus pasiekti“.
Andersonas taip pat pažymėjo, kad „būti kunigu nėra garbės klausimas, bet savęs dovanojimas“.
„Tai reiškia būti tarp žmonių, jų skausmą priimti kaip savą ir niekada nepamiršti, iš kur atėjome, nes būtent tai neleidžia mums paklysti gyvenimo kelyje“, – aiškino jis ir dėkojo Dievui, „viso ko pradžiai ir šaltiniui, dovanojusiam mums gyvybę ir šią neužtarnautą kunigystės malonę“. Taip pat jis padėkojo vyskupui, kunigams, ugdytojams, seminaristams ir šeimos nariams.
Kreipdamasis į savo motiną Lindacir de Fatimą Santos Ramos (Lindasir de Fatimą Santos Ramos), jis sakė, kad „net drąsiausiose svajonėse“ ji nebūtų galėjusi įsivaizduoti, jog jos vaikai „šiandien bus šioje vietoje“.
„Tomis kančios ir skausmo akimirkomis, kurias žinome tik mes ir kurių nelinkėtume niekam, nė nesvajojome, kad Dievas parašys tokią istoriją. Tačiau jis rašo tiesiai kreivomis linijomis. Labai tau ačiū, vien už tai, kad esi“, – dėkojo jis.
Naujųjų kunigų motina Guarapuavos vyskupijai sakė jaučianti didžiulį džiaugsmą.
„Neturiu žodžių, tinkamų padėkoti Dievui už šią didžiulę pergalę, kurią jis man suteikė, leisdamas šiandien išvysti savo sūnų kunigystės šventimus. Tai didžiulė malonė. Būsiu dėkinga Dievui iki paskutinio atodūsio už sūnus, kuriuos turiu“, – džiaugėsi mama.
