Kardinolas Jose Advincula (Chosė Advinkula) pasakė stiprią ir aktualią katechezę Maniloje (Filipinai) atidarant naujausią egzorcizmo centrą.
Egzorcizmas nėra dažna tema sekmadienio homilijose, juo labiau tarp pasauliečių, net tarp itin uolių tikinčiųjų. Tačiau praėjusį mėnesį Manilos arkivyskupija viešai atidarė Šv. Mykolo dvasinio išlaisvinimo ir egzorcizmo centrą – naujausią arkivyskupijos egzorcizmo tarnybos projektą.
Atidarymo metu Manilos arkivyskupas kardinolas Advincula išsklaidė klaidingus įsivaizdavimus apie egzorcizmą. Jis paaiškino, kaip centro misija ir veikla prisidės prie platesnio Bažnyčios pašaukimo.
Savo homiliją jis pradėjo pripažindamas dvasinės kovos tikrovę ir skelbdamas tiesą, kad Kristus jau nugalėjo blogį savo tobula auka ant Kryžiaus: „Tai yra viešas pareiškimas, kad Bažnyčia ir toliau rimtai vertina dvasinės kovos tikrovę ir tvirtai bei nepajudinamai pasitiki Kristaus pergale prieš visas blogio formas.“
Atsigręždamas į Apreiškimo knygos slibino įvaizdį, kardinolas teigė, kad ši metafora reiškia ne tik dramatiškus susidūrimus su demoniškomis jėgomis, bet ir subtilesnius, kasdienius būdus, kuriais blogis skverbiasi į pasaulį. Jis aiškino, kad slibinas „atskleidžia, jog istorija nėra neutrali. Egzistuoja tikra dvasinė kova, persmelkianti pasaulį, žmogaus širdį, kultūras ir institucijas.“
Trys nelaisvės formos, kurias patiriame visi
Kardinolas išskyrė tris nelaisvės formas, kurias patiriame visi. Šias tris dimensijas jis susiejo su trimis arkangelais, taip suteikdamas homilijai įtaigumo ir įsimintinumo.
Pirmoji nelaisvės forma apima neteisybę, išnaudojimą ir korupciją, primenančią praėjusių metų korupcijos skandalus Filipinuose.
Jis pabrėžė, kad ši dimensija yra ne tik institucinė, bet ir dvasinė. Šv. Mykolo drąsa įkvepia Bažnyčią kovoti su šiuo blogiu su bebaime moraline laikysena: „Tokiose situacijose Mykolo tarnystė kviečia drąsiai ginti Bažnyčią. Ginti Bažnyčią nuo blogio reiškia ne tik priešintis demoniškoms jėgoms apeigine prasme; tai taip pat reiškia tvirtai priešintis neteisybei, išnaudojimui ir moraliniam kompromisui.“
Antroji – fizinė liga ir skurdas. Prieš juos kardinolas nurodė arkangelą Rafaelį – jo vardas reiškia „Dievas gydo“ – kaip priminimą, kad dvasinis išlaisvinimas turi apimti užuojautą ir solidarumą: „Daugelis mūsų brolių ir seserų kenčia ne tik dvasinį skausmą, bet ir ekonominį nepriteklių, lėtines ligas bei socialinę atskirtį. Skurdas gali slopinti viltį. Liga gali izoliuoti žmogų. Todėl išlaisvinimo tarnystė turi būti susieta su gailestingumo darbais ir konkrečiu solidarumu.“
Trečia, kardinolas kalbėjo apie „tiesos krizę“. Jis iškėlė arkangelą Gabrielių kaip Bažnyčios pavyzdį. Gabrieliaus, kaip Dievo žodžio ir tiesos skelbėjo, vaidmuo pabrėžia būtinybę priešintis dezinformacijai ir komunikacijos naudojimui skaldymui, o ne vienybei.
„Gabrielius yra tiesos pasiuntinys. Jis skelbia tai, ką iš tikrųjų sako Dievas. Jis nekuria, bet skelbia Viešpaties Žodį. Epochoje, dažnai apibūdinamoje kaip melagingų naujienų amžius, išlaisvinimas turi apimti ir kalbos bei komunikacijos apvalymą… Šiandien dvasinis išlaisvinimas reikalauja ugdyti bendruomenes, kurios vertina tiesą, tikrina prieš dalydamosi, atsisako paversti informaciją ginklu ir priešinasi pagundai naudoti žodžius žeisti.“
Šios įžvalgos parodo, kaip Šv. Mykolo centras tarnauja platesniam Bažnyčios pašaukimui: tai ne tik egzorcizmo vieta, bet ir visapusiško išlaisvinimo bei gydymo erdvė. Kardinolo homilija yra katechezė apie tai, kad kova su blogiu yra kiekvieno pakrikštyto krikščionio atsakomybė. Šioje kovoje dalyvaujame klausydami sąžinės, rūpindamiesi kenčiančiaisiais, likdami ištikimi tiesai ir, svarbiausia, nuolat melsdamiesi.
Kardinolas baigė savo mintis patikėdamas centrą Švč. Mergelei Marijai, moteriai, sutrinančiai žalčio galvą, ir pakviesdamas tikinčiuosius melstis, kad ši vieta iš tiesų taptų visos arkivyskupijos gydymo ir išlaisvinimo šventove.
