Vokietija nėra kaip Amerika. Čia nėra masinio evangelinio judėjimo, jungiančio krikščionybę su kultūrinių kovų aktyvizmu, nėra ir tokios figūros kaip Charlie Kirkas. Tačiau tai nereiškia, kad šalis yra atspari pokyčiams. Po paviršiumi ima bręsti nauja, tylesnė religinė reakcija – ir paradoksalu, kad ją gali skatinti pati Vokietijos liuteronų (protestantų) Bažnyčia, garsėjanti savo progresyvizmu.
Oficialioji Bažnyčia išgyvena krizę. Jos mastas dar kartą itin išryškėjo šių metų Gavėnios laikotarpiu, kai kovą paskelbta statistika patvirtino tolesnį narių mažėjimą. 2025 m. dar 1,1 mln. žmonių paliko dvi pagrindines Bažnyčias, o protestantai pirmavo šiame pasitraukime – jų skaičius sumažėjo maždaug 580 tūkst. ir siekia apie 17,4 mln. Jei 1992 m. apie 36 proc. vokiečių buvo protestantai, dabar šis skaičius sumažėjo iki 21 proc.
Tai nieko nenustebino. Priežastys, žinoma, sudėtingos ir glūdi sekuliarizuotoje visuomenėje. Tačiau labiausiai stebina ne pats mažėjimas, o vadovybės reakcija – laikysena, primenanti susitaikymą, net abejingumą. Kai mažėjantys skaičiai buvo pristatyti dar 2024 m., Vokietijos protestantų Bažnyčios tarybos pirmininkė ir aukščiausia institucijos atstovė Kirsten Fehrs (Kirsten Fers) tegalėjo pasakyti: „Mes tapsime mažesne ir skurdesne Bažnyčia.“
Užuot siekusi susigrąžinti tikinčiuosius, vadovybė, regis, susitaikė su augančiu nereikšmingumu. Pastaraisiais metais visko, kas yra susiję su pagrindine Bažnyčios misija – tikėjimo skleidimu ir dialogu su netikinčiaisiais – buvo tyliai atsisakyta ar net pradėta vertinti su tam tikru nepatogumu. Pats žodis „misija“ tapo ginčytinas.
Neseniai publikuotame komentare Bažnyčios laikraščio evangelisch.de redaktorius teigė, kad šis terminas remiasi klaidinga skirtimi tarp „mūsų“ ir „jų“, o misija turėtų reikšti tik „ėjimą greta kitų“, aiškiai pabrėžiant, kad tai nėra „narių pritraukimas ar Bažnyčios augimas“. Evangelijoje pagal Joną (20, 21) užrašytas raginimas – „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ – akivaizdžiai nebėra laikomas įpareigojančiu.
Šis blankumas persmelkia beveik viską, ką kuria Bažnyčios vadovybė. Net Velykų žinia – kadaise buvusi krikščionybės centras – neteko savo turinio. Vyskupės Fehrs Velykų sveikinimas, paskelbtas „YouTube“, labiau priminė savipagalbos vaizdo įrašą nei tikėjimo liudijimą. Ji apibūdino Velykas kaip „laiko patikrintą priemonę nuo visų blogų naujienų“, kalbėjo apie „neatimamą kiekvieno žmogaus orumą“ ir „rankas, kurios mums ištiesiamos nesusigniauždamos į kumščius“, ragino dalytis „sėkmingo gyvenimo istorijomis, nes jos suteikia jėgų“. Jėzaus vardas nebuvo paminėtas nė karto.
Tačiau problema nėra vien bailumas ar slenkantis tikėjimo autoriteto silpnėjimas, nors tai taip pat svarbu. Giliausia problema – vadovybės pastangos bet kokia kaina atsiriboti nuo religinės dešinės. Kadangi būtent religinė dešinė – kad ir kaip ją vertintume – tapo ryškiausia klasikinių krikščioniškų vertybių gynėja, Bažnyčios lyderiams darosi sunku tas vertybes apskritai įvardyti ar pasakyti ką nors, kas išeitų už progresyvistinės ideologijos ribų, su kuria jie iš esmės susitapatino.
Sąrašas žodžių, laikomų įtartinais, nuolat ilgėja. „Judėjų-krikščionių tradicija“ laikoma kraštutinės dešinės kodiniu signalu. „Tradicinės šeimos vertybės“ skamba pernelyg konservatyviai. „Atsivertimas“ vertinamas kaip įžeidimas musulmonams: 2018 m. dokumente apie tarpreliginį dialogą buvo nurodyta, kad susitikimų su musulmonais tikslas yra abipusis supratimas, aiškiai pabrėžiant, jog tai nėra „atvertimas į kitos religijos tikybą“. Visa tai kartu sukuria Bažnyčią, kuri sistemingai atsisako savo pačios kalbos ir rizikuoja tapti siaura progresyvių ideologų grupe.
Progresyvus posūkis dalyje Vokietijos protestantizmo nėra naujas, tačiau pastaraisiais metais jis pastebimai sustiprėjo, iš dalies dėl populizmo iškilimo. Atsiribojimas nuo Amerikos religinės dešinės ir nuo Donaldo Trumpo tapo savotišku refleksu: 2020 m. Žemutinės Saksonijos protestantų Bažnyčios vadovas pasmerkė, jo žodžiais, „šokiruojantį Biblijos panaudojimą“, kai Trumpas buvo nufilmuotas laikantis ją per protestą prieš rasizmą. Tačiau ir pačioje Vokietijoje retorika tapo griežtesnė ir labiau atstumianti.
Tai rodo ir kas dvejus metus rengiamas „Kirchentag“. 2023 m. susitikime aktyvistas ir protestantų dvasininkas Quintonas Caesaras (Kvintonas Cezaras), sakydamas baigiamąjį pamokslą 18 tūkst. žmonių, jį užbaigė pareiškimu: „Dievas yra kvyras“. Nors tai sulaukė kritikos, 2025 m. „Kirchentag“ mažai kuo skyrėsi: kritikai atkreipė dėmesį į seminarus, tokius kaip „Įvadas į kvyrų egzegezę“, „translyčiai vaikai“ ar „kritinis baltumas“, kaip įrodymą, kad institucija vis labiau pasineria į progresyvią tapatybių politiką.
Gilių nesutarimų kyla ir dėl Bažnyčios požiūrio į migraciją. Kirsten Fehrs pirmtakas Heinrichas Bedfordas-Strohmas (Hainrichas Bedfordas-Štromas) 2015 m. „pabėgėlių metus“ vadino vienais geriausių Vokietijos istorijoje. Buvo publikuojamos jo nuotraukos Sicilijoje, privačiame jūrų gelbėjimo laive. Kritikai jį kaltino netiesiogiai remiant žmonių kontrabandos tinklus – kaltinimus sustiprino tai, kad Bažnyčios gelbėjimo laive, naudojamame iniciatyvoje „united4rescue“, buvo pastebėta „Antifa“ vėliava (vėliau jis teigė, kad jos ten neturėjo būti).
Tokie teologai kaip Eberhardas Pauschas (Eberhardas Paušas), Frankfurto prie Maino protestantų akademijos Religijos ir politikos studijų direktorius, propaguoja tai, ką jis vadina „atviru protestantizmu“ – viziją, pasižyminčią giliu reliatyvizmu ir nutolimu nuo klasikinio krikščioniško mokymo. Pats Pauschas atmeta esmines tikėjimo tiesas, tokias kaip Kristaus dieviškumas ar kūniškas prisikėlimas. Kitaip tariant, šis „atvirumas“ yra ne tik kultūrinis, bet ir doktrininis.
Be to, jis yra selektyvus. Nors Bažnyčia rodo didelį palankumą pabėgėliams ir musulmonams – jos atstovai daugelį metų siunčia Ramadano sveikinimus, pabrėždami „bendras vertybes“, o šiemet Fehrs Ramadano ir Gavėnios sutapimą pavadino „ypatingu solidarumo ženklu“ – visai kitokią ribą ji nubrėžia kalbėdama apie partiją AfD. Fehrs pareiškė, kad ši partija „jau seniai kelia grėsmę kai kurių žmonių grupių orumui ir taip pati atsiduria už mūsų Konstitucijos ribų“, todėl jai neturėtų būti teikiama jokia parama.
Bažnyčia, žinoma, turi teisę kritikuoti politines partijas. Tačiau Fehrs pozicija nėra konkrečių politikos krypčių kritika – tai visapusiškas atmetimas partijos, kurią palaiko maždaug 20 proc. rinkėjų. Kad ir kaip vertintume AfD rinkėjus, nurašyti penktadalį šalies yra keista strategija institucijai, siekiančiai sustabdyti savo nykimą. Tai taip pat išryškina deklaruojamų vertybių ribas: krikščioniškas atlaidumas ir tolerancija turi savo ribas (nors Bažnyčioje jos visada egzistavo – skirtumas tas, kad ankstesni dogmatikai savęs nelaikė progresyviais).
Skirtingai nei nusivylę rinkėjai, kurie gali pakeisti partiją, nusivylę krikščionys vargu ar tiesiog pereis į kitą Bažnyčią. Tačiau pokyčiai vyksta. Ypač jaunimas vis dažniau renkasi laisvąsias bendruomenes. Apklausos rodo, kad nemaža dalis AfD rėmėjų save laiko krikščionimis. Vienas tyrimas parodė, kad paskutiniuose rinkimuose ši partija padvigubino savo dalį tarp krikščionių rinkėjų. Kitas tyrimas atskleidė, kad tarp 16–34 metų Bažnyčios narių AfD gavo didesnę balsų dalį nei rinkimus laimėjusi krikščionių demokratų partija (CDU). Tuo pat metu daugėja žmonių, kurie save laiko krikščionimis, tačiau nepriklauso jokiai Bažnyčiai.
Tai kelia klausimą: ar Vokietijoje tyliai formuojasi naujas, neformalus evangelinis judėjimas – apibrėžiamas ne tik opozicija tradicinėms partijoms, bet ir opozicija Bažnyčiai, kuri ėmė jas atkartoti? Ir jei taip, kokį krikščionybės pavidalą jis neš? Ar atsinaujinęs krikščioniškos tapatybės akcentavimas atgaivins gilesnes Vakarų tradicijos vertybes – įskaitant liberalias ir Apšvietos, kurias ši tradicija padėjo suformuoti – lieka atviras klausimas. Tačiau viena, regis, aišku: Vokietijos protestantų Bažnyčios vadovybė šiuo metu nepajėgi pasiūlyti aiškios krypties ar moralinio vedimo.
