1. Kaskart, kai žmogus ko nors netvarkingai geidžia, jis tuoj pat tampa neramus savyje. Pasipūtėlis ir gobšuolis niekada neranda ramybės. O vargingos ir nuolankios dvasios žmogus gyvena didelėje taikoje. Žmogus, kuris dar nėra savyje tobulai apsimarinęs, yra lengvai gundomas ir nugalimas net menkuose bei niekinguose dalykuose. Jis būdamas silpnas dvasia, dar tam tikra prasme kūniškas ir linkęs į juslinius dalykus, sunkiai gali visiškai atsiplėšti nuo žemiškų troškimų. Todėl, kai bando nuo jų atsitraukti, dažnai jaučia liūdesį. Jis taip pat lengvai pasipiktina, jei kas nors jam pasipriešina.
2. Tačiau jei jis pasiekia tai, ko geidė, tuoj pat yra slegiamas sąžinės priekaišto, nes sekė paskui savo aistrą, kuri niekuo nepadeda pasiekti ieškomos ramybės. Tik priešindamasis aistroms, o ne joms pataikaudamas, žmogus randa tikrą širdies ramybę. Todėl ramybės nėra kūniško žmogaus širdyje, nei atsiduodančiame išoriniams dalykams, bet tik stipraus dvasingumo žmoguje.






