Televizijos laidų vedėjas Davidas Harperis (Deividas Harperis) save laikė agnostiku, kai pradėjo domėtis krikščionybe po to, kai jo dukra tapo krikščione ir įveikė sunkią depresiją.
Augęs nereligingoje šeimoje, Harperis brendo aplinkoje, kurią apibūdina kaip turėjusią „aukštas moralines vertybes“, grindžiamas sekuliarizmu ir formuotas kultūros, dažnai vaizdavusios tikėjimą kaip intelektualiai silpną reiškinį.
„Dievas niekada nevaidino jokio vaidmens“, – apie savo ankstyvą gyvenimą „The Christian Post“ sakė Harperis.
Tai, kas prasidėjo kaip tyrimas apie Dievo egzistavimo įrodymus, vieną dieną baigėsi tuo, kad Harperis puolė ant kelių ir visiškai priėmė Jėzų.
Labiausiai žinomas kaip britų visuomeninio transliuotojo BBC antikvarinių daiktų laidų vedėjas, Harperis krikščioniu tapo praėjusiais metais. Jo naujoje knygoje „The God Conundrum“ („Dievo mįslė“) aprašomas 11 mėnesių trukęs tyrimas apie istorinius ir mokslinius Dievo egzistavimo įrodymus.
„Iš pradžių neturėjau jokio ketinimo rašyti knygą, – sakė Harperis. – Tačiau maždaug po trijų ar keturių mėnesių privataus tyrimo supratau, kad iš tiesų ją rašau.“
„Nieko negalime dėl tavęs padaryti“
Harperio dvasinė kelionė prasidėjo po to, kai jo dukra Hetti (Hetė) priėmė krikščionybę ir patyrė dramatišką dvasinį virsmą. Trisdešimties ji buvo „itin prislėgta“, ypač kai išvyko iš namų apie dvidešimtuosius gyvenimo metus – persikėlė į Londoną.
Tėvo teigimu, daugelį metų dukra kentėjo nuo psichikos sveikatos problemų ir savęs žalojimo. Nors ji vartojo antidepresantus ir lankė terapiją, jos būklė toliau blogėjo.
„Niekas jai nepadėjo, – prisiminė Harperis. – Ir jai faktiškai buvo pasakyta, nors ne tiesiogiai: „Nieko negalime dėl tavęs padaryti.“ Buvo pasiūlyta ieškoti kažko dvasinio.“
Tėvas nežinojo, kaip padėti, tačiau apsidžiaugė, kai Hetti pranešė pradėjusi lankyti bažnyčią ir svarstanti tapti krikščione.
Nors tuo metu pats nelaikė savęs tikinčiuoju, Harperis džiaugėsi matydamas dukrą einančią keliu, kuris, atrodė, daro ją laimingą.
„Penkiolika mėnesių ją stebėjau, ir pokyčiai buvo stulbinantys, – sakė autorius. – Girdėjau ją juokiantis ir kikenant ir pamenu, kaip pagalvojau: nemaniau, kad dar kada nors gyvenime tai išgirsiu.“
„Linkau prie Jėzaus“
Priėmusi Kristų, dukra, pasak tėvo, ėmė spinduliuoti džiaugsmu, kurio anksčiau nebuvo. Pagerėjo ir jos fizinė sveikata, o lėtiniai skausmai pamažu atslūgo.
„Per tuos 15 mėnesių, kol ją stebėjau, dabar suprantu, kad pats linkau prie Jėzaus, – sakė Harperis. – Manau, Jis beldėsi. Kažkas vyko.“
2024 m. Kalėdų laikotarpiu Harperis nusprendė rimtai pasidomėti krikščionybe. Po apsilankymo bažnyčioje su dukra ir pokalbių apie Jėzų jis ėmė ieškoti atsakymo į klausimą: „Kas krikščionybėje taip keičia žmones?“
Tyrimas truko 11 mėnesių be pertraukų, septynias dienas per savaitę.
„Maniau, kad atsakymą rasiu per kelias valandas iki arbatos meto. Tačiau buvau visiškai įtrauktas“, – sakė jis. Tyrimas truko 11 mėnesių be pertraukų, septynias dienas per savaitę.
Harperis nagrinėjo argumentus už Dievo egzistavimą, analizavo evoliucijos teoriją ir tyrė istorinius liudijimus apie Jėzaus prisikėlimą. Skyriui apie Jėzų ir prisikėlimą parašyti prireikė šešių savaičių.
Autorius priėjo prie „akademinio“ ir „intelektinio“ sprendimo pripažinti Kūrėjo egzistavimą ir prisikėlimo tikrumą.
„Jei prisikėlimas yra tikras, tuomet viskas yra tikra. O jei prisikėlimas tikras, tuomet Jėzus yra Dievas“, – svarstė jis ir pridūrė, kad per 2 000 metų niekam nepavyko to paneigti.
Vis dėlto net ir priėmęs intelektinius argumentus, jis jautė, kad kažko trūksta.
Palaipsniui tapo krikščioniu
„Neturėjau to, ką vėliau pavadinau „18 colių kritimu“ – kai suvokimas iš galvos nusileidžia į širdį ir tampa asmenine tiesa“, – sakė jis. „Aš to nejaučiau nei kūne, nei sieloje, nei širdyje.“
Pradėjęs patirti stiprias emocijas – kartais nepaaiškinamas džiaugsmo ar skausmo bangas – Harperis suprato, kad pamažu tampa krikščioniu. Ši mintis jam sukeldavo panikos priepuolių, nes jis baiminosi kolegų ar šeimos narių pašaipų.
Nepaisant abejonių, autorius pastebėjo, kad negali išmesti Jėzaus iš savo minčių. Lūžio taškas atėjo tuomet, kai jis prisiminė vaizdo įrašą, kuriame krikščionių apologetas Johnas Lennoxas (Džonas Lenoksas) pasakojo apie anksčiau depresija sirgusį studentą, kurio gyvenimą pakeitė Kristus. Ši istorija Harperiui priminė jo dukrą ir krikščionybės poveikį jos gyvenimui.
„To vaizdo įrašo prisiminimas trenkė man kaip garvežys, – sakė atgimęs krikščionis. – Tada supratau, kad, nors buvau sukaupęs daugybę argumentų, tikrasis krikščionybės tikrumo įrodymas yra žmogaus sielos pasikeitimas.“
tikrasis krikščionybės tikrumo įrodymas yra žmogaus sielos pasikeitimas.
Jis suvokė, kad atsakymas mėnesius, o gal net metus, buvo „tiesiog prieš akis“, tačiau jis jo nepastebėjo.
„Būtent tą akimirką supratau: tai buvo Jėzus Kristus, kuris tiesiogine prasme išgelbėjo mano dukros gyvybę, – sakė krikščioniu tapęs autorius. – Aš puoliau ant kelių ir suvokiau, kad tai buvo Jis – tai buvo Jėzus.“
Harperis sakė, kad jo žmona, kuri visada laikė save krikščione, tačiau nebuvo itin pamaldi, po vyro atsivertimo taip pat labiau suartėjo su Dievu. Tačiau ne visos reakcijos į autoriaus atsivertimą buvo palankios.
Kai kurie kolegos atsisako su juo apie tai kalbėtis, o kiti kaltino jį pernelyg primygtinai brukant Bibliją, kai jis bandė aptarti Kūrėjo egzistavimo įrodymus. Harperis teigė, kad jo naujai atrastas tikėjimas, panašu, nesukėlė rimtų profesinių pasekmių, tačiau du kartus režisieriai patarė jam televizijos laidose santūriau minėti krikščionybę.
Harperis teigė, kad jo naujai atrastas tikėjimas, panašu, nesukėlė rimtų profesinių pasekmių, tačiau du kartus režisieriai patarė jam televizijos laidose santūriau minėti krikščionybę.
Vis dėlto jis tvirtina, kad verčiau ištvers kritiką, nei grįš prie ankstesnio gyvenimo, kai iš tiesų nepažinojo Dievo.
„Televizijos darbe dažnai turėdavau apsimesti pasitikintis savimi, nors viduje toks nesijaučiau ir nebuvau laimingas“, – aiškino BBC televizijos antikvarinių daiktų laidų vedėjas.
Jo teigimu, tikėjimas sušvelnino gyvenimą. Dabar jis žvelgia į gamtą ir mato sąmoningą sumanymą, o ne atsitiktinumą. Jis taip pat nebesibaimina mirties, nes tiki amžinojo gyvenimo pažadu.
„Nenoriu mirti – noriu gyventi kuo ilgiau, – sakė Harperis. – Tačiau manau, kad man patikėta užduotis. Tikrai jaučiu, kad dabar mano pareiga yra pasakoti žmonėms apie tiesą, kuri egzistuoja ir kurią labai paprasta suprasti. Ir aš nebijau tos dienos, su kuria visi susidursime.“ „Nes iš tiesų tikiu, kad ta diena bus nuostabi, – pridūrė jis. – Ir tai pripildo džiaugsmo.“
Kalbėdamas apie knygos auditoriją, Harperis tikisi, kad ji bus naudinga tikintiesiems ir padės jiems sužinoti naujų dalykų apie Jėzaus gyvenimą bei kitas temas. „Iš pradžių, kai supratau, kad rašau knygą, ji buvo skirta tokiems žmonėms kaip aš – sutrikusiems, gyvenimo prasmės ieškantiems, nežinantiems jo tikslo ir nuolat ieškantiems atsakymų“, – sakė Harperis.
