Kamandulių generalinis prioras: skaitmeninės medijos kelia iššūkį vienuoliniam pašaukimui

Vasario 2 d., Kamaldulių kongregacijos, priklausančios Šv. Benedikto ordinui, generalinis prioras laišku kreipėsi į visus priorus, vietinius priorus, administracinius priorus, vicepriorus, už rezidencijas atsakingus brolius, novicijų magistrus ir paprastaisiais įžadais įsipareigojusius vienuolius. Laiške aptariamas skaitmeninis pasaulis ir jo poveikis vienuoliniam gyvenimui.

Italijoje šis laiškas sulaukė plataus atgarsio, nes dieną prieš tai žinomas italų kunigas Alberto Ravagnani (Alberas Ravanjanis) paliko kunigystę. Buvęs kunigas turėjo didelę auditoriją internete.

Nors laiškas, kurį skelbiame, nėra tiesioginis atsakas į jo sprendimą, jame pateikiamos įžvalgos yra taikytinos tiek šiam, tiek bet kuriam kitam atvejui, pirmiausia kaip prevencinė priemonė.

Internetas, išmaniųjų telefonų naudojimas, socialiniai tinklai, internetiniai vaizdo įrašai ir filmai bei nekontroliuojamas momentinių žinučių naudojimas kelia iššūkį vienuoliniam ir pašvęstąjam gyvenimui. Negalime apsimesti, kad šio iššūkio nėra.

Mes, kurie nesame „skaitmeniniai čiabuviai“, dažniausiai matome tik produktyvumą ir galimybes, kurias siūlo socialiniai tinklai ir internetas. Tačiau naujajai kartai šios „medijos“ yra būdas suvokti save ir kurti santykį su pasauliu. Todėl, mano įsitikinimu, būtina gili ir drąsi refleksija šiais klausimais, ypač kalbant apie formacijoje esančius brolius. Šių medijų naudojimas kelia klausimų ir pasaulietiniame kontekste, ypač tarp jaunimo. Juolab turime tuo susirūpinti mes.

Šv. Romualdas „Mažojoje taisyklėje“ sako: „Sėdėk savo celėje tarsi rojuje. Pamiršk pasaulį ir palik jį už savęs.“ Ar įmanoma gyventi šiuo „Mažosios taisyklės“ pradžios kvietimu, nekreipiant dėmesio į socialinius tinklus ir internetą su visomis jų pasekmėmis? Ar celė, kaip klausymosi, maldos ir išmintingo gyvenimo lydinys, gali tapti išsiblaškymo, laiko švaistymo, bėgimo nuo savęs ir savo vidinių įtampų vieta? Jei celė tampa išsiblaškymo vieta ir individualia kino sale, kur atsidurs mūsų vienuoliškoji ir romualdinė dvasia?

Jei celė tampa išsiblaškymo vieta ir individualistine kino sale, kur atsidurs mūsų vienuoliškoji ir romualdinė dvasia?

Egzistuoja tikros kino „priklausomybės“, dėl kurių vienuoliai gali tapti filmų ekspertais, o ne Dievo ieškotojais. Priklausomybė sukelia nesugebėjimą kelti klausimus sau ir atpažinti tam tikro gyvenimo būdo absurdiškumą. Manau, kad vienuolio celė nėra vieta individualiam filmų žiūrėjimui. Kur kas sveikiau būtų numatyti bendruomeninius susitikimus, kurie turėtų ugdomąją vertę ir skatintų bendrystės bei brolystės augimą.

„Netflix“ ir kitos transliavimo platformos, taip pat socialiniai tinklai, tokie kaip „Instagram“ ir „TikTok“, sukurti taip, kad skatintų priklausomybę, turėtų būti visiškai vengiami – ir dėl neturto bei saikingumo dvasios. Ypač svarbu šią temą įtraukti į bendruomenių formacijos programą.

Siūlau laikiną refleksijos schemą, apimančią skirtingus vienuolinio gyvenimo etapus.

1. Postulatas (ir priešpostulatas): kritinio mąstymo laikas. Konstitucijose sakoma: „Postulato tikslas – padėti jaunuoliams psichologiškai ir dvasiškai prisitaikyti prie naujos situacijos, kad ramybės aplinkoje ir vadovaujant patyrusiam magistrui jie galėtų nuodugniai tyrinėti savo pašaukimą“ (Konst. 131). Tam būtina palaipsniui ugdyti kritinį požiūrį į interneto ir socialinių tinklų naudojimą, suvokti jų keliamas rizikas ir celės bei vienumos vertę. Dialoge su magistru gali bręsti sveika disciplina ir atsiribojimas. Daugeliui tai reiškia ankstesnio gyvenimo būdo peržiūrą, kuriame dažnai nematyta rizikų ir nesuderinamumo su vienuoliniu pašaukimu.
2. Noviciatas: atsiribojimo metas. Konstitucijose teigiama: „Pagrindinis noviciato tikslas – supažindinti kandidatą su pagrindiniais vienuolinio gyvenimo reikalavimais ir leisti juos patirti, atsakant į asmeninį meilės kvietimą, kuriuo Dievas pašaukė gyventi savo Krikštą“ (Konst. 135). Šiuo laikotarpiu būtina tikra atsiskyrimo patirtis: sustabdyti socialinių tinklų naudojimą, nesinaudoti internetu celėje, individualiai nežiūrėti filmų ar vaizdo įrašų, atsisakyti prenumeratų, tokių kaip „Netflix“, ir reguliuoti bendravimą su šeima bei draugais per „WhatsApp“. Net ir išmaniojo telefono naudojimas turėtų būti derinamas su magistru. Mūsų laikais svarbu rimtai vertinti sveiką discipliną, netgi priimant konkrečius sprendimus, pavyzdžiui, patikint telefoną magistrui.
3. Paprastieji įžadai: atsakomybės metas. Konstitucijose sakoma: „Ilgesnė ir ypatinga formacijos gilinimo fazė po noviciato yra būtina visiems, siekiant veiksmingo pažangos vienuoliniame gyvenime, net jei šis tikslas apima visą žmogaus gyvenimą“ (Konst. 150). Šiuo laikotarpiu būtina išmokti apdairiai naudotis internetu ir socialiniais tinklais, o jei bendruomeninės pareigos to nereikalauja, sąmoningai jų atsisakyti. Šių priemonių nereikia demonizuoti, tačiau negalima ignoruoti jų poveikio mūsų santykiui su pasauliu, su savimi ir su Dievu. Reikėtų, pavyzdžiui, po vakarienės ar po Kompletoriumo susilaikyti nuo socialinių tinklų ir interneto naudojimo, išskyrus darbą ar tarnystę bendruomenei. Taisyklėje aiškiai kalbama apie „tylą“ po Kompletoriumo: „Vienuoliai visada turi mylėti tylą, bet ypač naktį“ (RB XLII, 1). Ši meilė tylai šiandien taikytina ir socialiniams tinklams, internetui bei filmams. Šios priemonės turėtų būti naudojamos atsakingai – kaip darbo įrankiai, o ne išsiblaškymo, pabėgimo ar „dykaduoniavimo“, kuris yra sielos priešas (plg. RB XLVIII, 1), proga.

Šių priemonių nereikia demonizuoti, tačiau negalima ignoruoti jų poveikio mūsų santykiui su pasauliu, su savimi ir su Dievu.

Brangūs broliai, manau, kad šios gairės, kurios turi būti praktiškai taikomos kiekvienoje bendruomenėje, yra esminės tiek formacijoje esantiems, tiek iškilminguosius įžadus davusiems broliams. Tai formacinis procesas, prasidedantis atvykus į vienuolyną ir trunkantis ilgainiui, juolab kad šios priemonės nuolat kinta. Formacijos kelio peržiūra, atsižvelgiant į dabarties iššūkius, yra proga patikrinti ir įžvelgti savo gyvenimą ir iškilminguosius įžadus davusiems broliams, kad mūsų vienuolinis gyvenimas būtų vis autentiškesnis ir laisvas nuo veidmainystės. Negalime reikalauti iš formacijoje esančių to, ko patys negyvename.

Socialinių tinklų ir interneto naudojimas gali paversti celės praktiką vien formalumu. Kaip praeityje kai kurios vienuolinio gyvenimo praktikos galėjo tapti formalistinės, taip ir šiandien buvimas celėje be tikro jos turinio išgyvenimo gali tapti tuščia forma. Galima svarstyti bendruomeninius susitikimus, galbūt pasitelkiant šios srities ekspertą, kad būtų aiškiai įvardytos šių komunikacijos priemonių galimybės ir rizikos. Kitaip tariant, reikia mokytis pozityviai ir pagal vienuolinį pašaukimą reguliuoti šių priemonių naudojimą.

Šiuos dalykus parašiau siekdamas pradėti bendrą refleksiją ir neleisti apsimesti, kad šio iššūkio vienuoliniam gyvenimui šiandien nėra.

Dom Matteo,
Kamaldulių generalinis prioras