Ar katalikui dera švęsti Užgavėnes, juk ši šventė yra pagoniškos kilmės?
Užgavėnės istoriškai turi pagoniškas šaknis, tačiau šiandien jos Lietuvoje ir kitose krikščioniškose šalyse daugiausia yra liaudiško kalendoriaus, o ne liturginio gyvenimo dalis. Katalikų Bažnyčios kalendoriuje šis laikotarpis atitinka laiką prieš Gavėnią – paskutines dienas iki Pelenų trečiadienio.
Bažnyčia visada laikėsi nuostatos ne sunaikinti tautinę kultūrą, bet ją perkeisti ir apvalyti. Daugelis papročių, kurie kadaise turėjo pagonišką simboliką, laikui bėgant buvo iš naujo interpretuoti ir neteko savo religinio turinio. Taip nutiko ir su Užgavėnėmis – liko blynai, linksmybės, folkloras, bendruomeniškumas, tačiau krikščioniui svarbiausia ne išorė, o vidinis nusiteikimas.
Katalikui esminis klausimas nėra „ar galima valgyti blynus“, bet ar dalyvavimas šventėje neprieštarauja Evangelijai. Jei Užgavėnių minėjimas tampa besaikiu siautėjimu, girtavimu ar vulgarumu – tai jau kertasi su krikščioniška dvasia. Tačiau jei tai šeimos susibūrimas, džiaugsmas, bendrystė, kultūrinė tradicija – tokias šventes reikia švęsti.
Bažnyčios išmintis visada pabrėžia saiką. Laikotarpis prieš Gavėnią skirtas pasiruošti rimties ir atgailos metui. Tad Užgavėnės gali būti natūrali perėjimo riba – paskutinis džiaugsmingesnis susitikimas prieš prasidedant susikaupimui.
Vis dėlto, jei kokiuose renginiuose sąmoningai atkuriamas pagoniškas religinis turinys ar simbolika įgyja antikrikščionišką prasmę, katalikui vertėtų nuo to susilaikyti. Krikščionio laisvė nėra leidimas dalyvauti visur, bet gebėjimas rinktis tai, kas stiprina jo dvasinį gyvenimą.
Užgavėnes švęsti galima, jei jos išlieka kultūrine tradicija ir nepažeidžia krikščioniškos sąžinės. Tačiau svarbiausia – neužmiršti, kad tikroji kryptis jau veda į Gavėnią, į susikaupimą, atgailą ir pasirengimą Velykoms.
