Brangūs broliai ir seserys,
šiandien minime Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Tai diena, kai su dėkingumu prisimename drąsą, ryžtą ir tikėjimą tų žmonių, kurie pasirašė Nepriklausomybės Aktą ir patikėjo, kad Lietuva gali būti laisva. Jie neturėjo garantijų, bet turėjo viltį, atsakomybę ir tvirtą vidinę nuostatą.
Neatsitiktinai ir Dievo žodis, kurį šiandien girdime, kviečia žvelgti giliau, ne vien į išorę. Juk ar pakanka išorinės laisvės? Ar laisva valstybė savaime reiškia, kad žmonių širdys yra laisvos? Ar politinė nepriklausomybė garantuoja vidinę laisvę?
Pirmajame skaitinyje girdėjome apie Sabos karalienę, atvykusią išbandyti karaliaus Saliamono. Ji atvyko su mįslėmis, klausimais, abejonėmis. Ir ką ji pamatė? Ne tik rūmus ar turtus. Ji pamatė išmintį ir tvarką. Pamatė teisingumą. Pamatė valdovą, kuris gyvena ne savanaudiškai, bet kaip Dievo pašauktas vykdyti teisę ir teisingumą. Ir Sabos karalienė pripažino: nė pusės tiesos man nebuvo pranešta (plg. 1 Kar 10, 7).
Saliamono išmintis buvo ne jo asmeninis talentas, bet Dievo dovana. Ir būtent ši dovana, išmintis, kūrė tvirtą valstybę ir leido klestėti tautai. Ši išmintis kilo iš širdies, kurioje gyveno Dievo įstatymas.
Psalmėje girdėjome: „Teisuolio burna išmintį skelbia, jo širdyje Dievo Teisynas“ (Ps 36). Širdyje. Ne vien galvoje. Ne vien institucijose. Širdyje. Tauta tampa stipri tada, kai jos širdyje gyvena tiesa ir teisingumas. Kai jos sąžinė yra gyva. Kai sprendimai kyla ne iš baimės ar interesų, bet iš atsakomybės ir meilės.
Būtent todėl Evangelijoje Jėzus mus perspėja: tikroji grėsmė žmogui – ne išorėje. „Nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti“ (plg. Mk 7, 14). Žmogų sutepa tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš širdies. Ir Jėzus išvardija, kas iš širdies išeina: pikti sumanymai, godumas, pavydas, puikybė, klasta, šmeižtas. Tai ne tik asmeninės nuodėmės. Tai ir visuomenės ligos. Valstybę griauna ne tik išorinės jėgos. Ją ardo susiskaldymas, korupcija, savanaudiškumas, neapykanta, melas.
Jeigu žmonių širdys susiteršia, susiteršia ir viešasis gyvenimas. Jei sąžinė tampa nebyli, įstatymai tampa tušti. Kai žmogus praranda vidinę kryptį, net ir laisva valstybė tampa trapi. Todėl Vasario 16-oji mums primena ne tik istorinį įvykį. Ji kviečia klausti: kokia šiandien yra Lietuvos širdis? Ir, dar svarbiau, – kokia šiandien yra mano širdis?
Tauta tampa stipri tada, kai jos širdyje gyvena tiesa ir teisingumas. Kai jos sąžinė yra gyva.
Šiais metais Vasario 16-ąją švenčiame vos kelios dienos prieš gavėnios pradžią. Lyg pati Bažnyčia primintų: laisvė, kurią minime kaip tauta, turi būti saugoma ir širdies viduje. Gavėnia – tai metas, skirtas būtent širdžiai apvalyti, atsiversti, vidinei laisvei atnaujinti.
Tai laikas sustoti. Laikas išgirsti sąžinę. Laikas leisti Dievui paliesti tai, kas manyje sužeista ar susiteršę. Gavėnia – tai kelias į tikrąją laisvę. Į laisvę nuo puikybės. Nuo pykčio, godumo, susiskaldymo. Tai kelias į laisvę mylėti, atleisti, tarnauti.
Kai giedame Lietuvos himno žodžius: „Tegul saulė Lietuvoj / Tamsumas prašalina“, mes galvojame apie šviesą mūsų krašte. Tačiau didžiausia tamsa dažnai tvyro ne ilgomis žiemos naktimis, ne geopolitikoje, o žmogaus širdyje. Ir jei širdyje sušvinta tiesos šviesa, ji pradeda šviesti ir visuomenėje.
„Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.“ Vienybė nežydi ten, kur vyrauja įtarumas ir puikybė. Ji žydi ten, kur širdys apsivalo ir atsiveria. Siekime perkeisti savo širdis. Ne tik dėl asmeninės laisvės. Bet ir vardan Lietuvos.
Nes tik laisvas žmogus gali kurti laisvą valstybę. Tik atsinaujinusi širdis gali statyti teisingą visuomenę. Tik Dievo gailestingumo paliesta sąžinė gali būti drąsi ir išmintinga.
Mes gyvename krašte, kuriame ypač skamba Dievo gailestingumo žinia. Gailestingumas nėra silpnumas. Tai Dievo jėga, perkeičianti širdį. Tai viltis, kad net ir suteršta širdis gali būti apvalyta. Kad net ir susiskaldžiusi visuomenė gali būti atnaujinta.
Tad pradėkime nuo savęs. Eikime Sutaikinimo sakramento. Atkurkime maldos ritmą. Atsisakykime to, kas temdo mūsų sąžinę. Darykime gailestingumo darbus. Mokykimės kalbėti tiesą su meile.
Šiandien melskimės už Lietuvą – už jos vadovus, šeimas ir jaunimą. Prašykime ne tik saugumo ir klestėjimo. Prašykime išminties. Prašykime širdžių švaros. Vasario 16-osios drąsa gimė iš tikėjimo, kad Lietuva turi pašaukimą. O šiandienos liturgijos skaitiniai primena: tas pašaukimas prasideda širdyje.
Tegul Viešpats, kuris gelbi teisiuosius ir saugo juos priespaudos metais, saugo ir mūsų tautą.
Tegul Jo tiesa mus pašventina.
Tegul Jo gailestingumas perkeičia mūsų širdis.
Ir tada mūsų laisvė bus ne tik istorinis faktas, bet gyva, kasdien atnaujinama dovana mums ir visoms ateinančioms kartoms.
Amen.
Arkivyskupo Gintaro Grušo pamokslas pasakytas Vilniaus katedroje Vasario 16-osios proga.
