Kristinos Zamarytės-Sakavičienės pranešimas skaitytas tarptautinėje konferencijoje „Motinystės krizė: kai ateitis negimsta”, 2026 m. sausio 29 d., Madride (Ispanija).
Mūsų kaimynai latviai atliko įdomų tyrimą. Laura Pirsko ir jos kolegos iš Latvijos universiteto 2004 ir 2022 metais uždavė studentams tuos pačius klausimus apie gyvenimo prioritetus. Rezultatai pribloškiantys. 2004 metais „šeima ir vaikai“ užėmė trečiąją vietą tarp gyvenimo prioritetų. 2022 metais „šeima ir vaikai“ nukrito į dvidešimt antrąją vietą. Per 18 metų šeima ir vaikai jauniems žmonėms iš vieno svarbiausių gyvenimo tikslų tapo nereikšmingu siekiu.
Tikėtina, kad panašias tendencijas rastume ir kitose Vakarų šalyse. Nenuostabu, kad tampame vieno vaiko šeimų pasauliu.
Mūsų maža šalis laimi gimstamumo mažėjimo lenktynėse – pasiekėme demografijos antirekordą. 2025 metais Lietuvoje gimė tik apie 17,5 tūkstančio vaikų (pusantro tūkstančio mažiau nei 2024 m.). 2015-aisiais, gimusiųjų skaičius viršijo 30 tūkstančių. Per vieną dešimtmetį gimstamumas susitraukė beveik per puse. O prieš trisdešimt metų gimė trigubai daugiau vaikų nei pernai.Suminis gimstamumo rodiklis pernai Lietuvoje nukrito iki 1 vaiko moteriai. Atėmę gimusiuosius užsienyje gautume 0,99.
Galima kalbėti apie įvairias priežastis, bet galų gale demografijos tema susiveda į klausimą: ką laikome prasmingu gyvenimu? Šis klausimas yra susijęs su klausimu, kodėl aš noriu būti mama?
Jei vaikas yra dovana, didžiausia vertybė ir tikslas pats savaime, tai kuo daugiau vaikų šeimoje, tuo geriau.
Jei aš noriu tapti mama, nes motinystė yra savirealizacijos forma, tai užtenka vieno vaiko, kad užsidėčiau varnelę ir galėčiau toliau realizuotis moksle, karjeroje, kūryboje…
Šiuolaikiniame pasaulyje įsivyravo egocentriška, individualistinė kultūra, kuri gyvenimo prasmę suveda į save, savirealizaciją ir savo asmeninių tikslų, savo laimės, savo patogumo, malonumo ir naudos SAU siekius. Tokiame kultūriniame kontekste motinystės auka atrodo neracionali. Gajūs stereotipai, kad daugiavaikėmis mamomis tampa tik neišsilavinusios, asocialios moterys.
Kodėl kai kurios moterys turi daug vaikų?
Ieškodami viltingų išeičių, pažiūrėkime iš kitos pusės. Vieno vaiko šeimų pasaulyje vis dar egzistuoja tyliai gyvenanti mažuma, kuri renkasi radikaliai kitokį kelią.
Ekonomistė ir aštuonių vaikų mama, profesorė Catherine Pakaluk neseniai atliko labai neįprastą tyrimą, kurį aprašė knygoje „Hannah’s Children: The Women Quietly Defying the Birth Dearth“. Ji neklausė, „kodėl gimsta taip mažai vaikų“, bet, priešingai – kodėl kai kurios moterys sąmoningai renkasi susilaukti daug vaikų, net tada, kai turi solidų išsilavinimą ir geras karjeros perspektyvas.
Pakaluk atliko kokybinį – interviu pagrįstą – tyrimą. Ji kalbėjosi su 55 aukštąjį išsilavinimą turinčiomis moterimis Jungtinėse Valstijose, kurios augina penkis ar daugiau vaikų. Šių pokalbių tikslas buvo ne ieškoti „ekonominių dėsningumų“, o suprasti vidinę motyvaciją: kas skatina jas pasukti priešinga kryptimi nei dominuojantis kultūrinis srautas.
Jos išvada labai blaivi. Šios moterys puikiai supranta, kad „vaiko kaina“ yra ne tik pinigai. Jos mato, kad kaina apima visą gyvenimą: laiką, komfortą, miegą, karjeros galimybes, asmeninę laisvę ir labai dažnai – aplinkos nepritarimą.
Pakaluk aprašo bendrą vardiklį, jungiantį šias išsilavinusias mamas: jos kalba apie savęs aukojimą, apie „mirimą sau“(„dying to self“), apie sunkų, nuolatinį darbą. Bet kartu jos liudija ir apie netikėtą „grąžą“: daugiau džiaugsmo, daugiau brandos, gilesnę tikėjimo patirtį, net savęs atradimą – tapimą tikrąja „aš“.
Prasmė joms tampa ne abstrakcija, bet kasdienė, akivaizdi gyvenimo patirtis.
Kodėl fiskalinės paskatos neveikia: pinigai, darbo rinka ir „paklausa“
Natūraliai kyla klausimas: ar valstybės gali per tradicines politines priemones – išmokas, mokesčių lengvatas, darbo sąlygas – paskatinti šeimas turėti daugiau vaikų?
Keletas gerai vertinamų metaanalizių rodo, kad, deja, atsakymas yra: „labai ribotai“ arba „prieštaringai“.
Pirma, Thomas ir bendraautoriai 2022 metais parodė, kad įvairūs tėvystės atostogų ir finansinių paskatų modeliai skirtingose šalyse duoda prieštaringus rezultatus. Tyrimuose randama ir šiek tiek teigiamų, ir neigiamų poveikių, bet dažnai jie yra tiesiog nereikšmingi.
Antra, net ir ten, kur užfiksuojamas tam tikras poveikis, neretai kalbama ne apie galutinį gimstamumo padidėjimą, bet apie laiko perskirstymą, vadinamąjį „tempo efektą“. Kai kuriose šalyse politikos priemonės padėjo paankstinti gimimus, bet nepadidino bendro gimstamumo ilgalaikėje perspektyvoje. Gauthier (2007) parodė, kad nemažos dalies politinių priemonių poveikis susijęs būtent su gimimų laiko pokyčiu, o ne su bendro vaikų skaičiaus padidėjimu.
Trečia, daug ką lemia vadinamoji „paklausos pusė“ – kultūra. Valstybių pastangos vargiai duoda vaisių, jei sociokultūrinė aplinka skatina žemą gimstamumą. Salles, Rossier ir Brachet (2010) pabrėžia, kad šeimos ir darbo derinimą skatinančių politinių priemonių teigiamas poveikis dažnai priklauso nuo kultūrinio konteksto: politika veiksminga tada, kai ji atitinka socialines normas ir įsitikinimus.
Kitaip tariant, jei kultūra sako, kad „vaikai yra našta“, išmokos negali iš esmės paskatinti gimstamumo.
Religija ir gimstamumas: prasmė kaip demografinės drąsos šaltinis
Daugelio visuomenių duomenys rodo aiškų dėsningumą: didesnis religingumas siejasi su didesnėmis šeimomis. Įvairūs tyrimai, vykdyti Europoje ir JAV, nuosekliai randa teigiamą ryšį tarp tikėjimo ir didelio vaikų skaičiaus (tiek ketinimų turėti vaikų, tiek tų ketinimų įgyvendinimo).
Ericas Kaufmannas savo knygoje „Shall the Religious Inherit the Earth?“ (2010) parodė, kad religinis fundamentalizmas Abraominėse religijose yra nuosekliai susijęs su aukštesniais vaisingumo rodikliais. Kadangi vaikai dažnai perima tėvų tikėjimą, tai reiškia, kad vaisingumo ir tikėjimo perdavimo derinys ilgainiui gali keisti visuomenės religinę sudėtį.
Kitaip tariant, jei kultūra sako, kad „vaikai yra našta“, išmokos negali iš esmės paskatinti gimstamumo.
Lietuoje atliktas Vobolevičiaus ir Genio (2023) tyrimas rodo, kad demografinis pranašumas gali būti pastebimas net ir vidutiniškai religingų žmonių grupėse, o ne vien tarp pačių radikaliausių.
Tai nereiškia, kad valstybė turėtų „gaminti tikinčiuosius“ ar įsteigti valstybinę religiją. Tačiau tai atskleidžia svarbią tiesą: prasmės jausmas yra demografinės drąsos sąlyga.
Kai žmogus tiki, kad gyvenimas turi tikslą, kad šeima yra gėris, vaikas – brangiausia dovana, tada atsiranda vidinis pajėgumas rinktis ilgalaikę atsakomybę ir pakelti su vaikų auginimu susijusius sunkumus.
Kitaip tariant, kai vienoje svarstyklių pusėje – visas tavo gyvenimas, laikinos materialios paskatos negali nusverti į kitą pusę. Tai gali padaryti tik tai, ką myli labiau už save: Dievas, tavo sutuoktinis ir tavo vaikai.
Štai kodėl Pakaluk tyrime beveik visos didelių šeimų mamos yra tikinčios, nors ji stengėsi atrinkti dalyves taip, kad jos reprezentuotų visą JAV populiaciją. Moterys, kurios mato vaiką kaip Dievo dovaną, motinystės auka tampa ne „nuostoliu“, o prasmingu savęs dovanojimu.
Ką gali ir ko negali valstybė?
Šioje vietoje svarbu ištarti sakinį, kuris, mano įsitikinimu, yra kertinis:
Valstybės politika negali sukurti prasmės, bet ji gali sukurti orumo ir laisvės sąlygas, kuriose prasmė atrandama.
Valstybės užduotis nėra pakeisti religiją ar diegti ideologiją. Tačiau ji gali sukurti aplinką, kurioje religinės bendruomenės ir šeimos galėtų kvėpuoti laisvai: be baimės, be spaudimo, su pagarba jų įsitikinimams ir prisiimtai atsakomybei.
Remiantis šia nuostata, galima išskirti keletą pagrindinių politikos krypčių. Tai nėra techninis priemonių sąrašas, o veikiau vertybinis ir teisinis karkasas vilčiai atkurti.
Pagarba religijai ir tėvų teisėms
Valstybės turi pripažinti, kad religijos – kaip bendruomenės, atskleidžiančios gyvenimo prasmę ir mokančios žmones gyventi dėl kažko daugiau nei vien dėl savęs – padeda šeimoms pakelti sunkumus auginant vaikus. Tikėjimas suteikia atsakymą į klausimą: „kam verta aukotis?“
Todėl valstybės turi gerbti religijos laisvę kaip fundamentalią, neatimamą ir ikivalstybinę teisę, priklausančią kiekvienam žmogui. Vakarų valstybėse religinė laisvė saugoma konstitucijose, tačiau praktikoje matome, kad antidiskriminacinių normų taikymas palieka per mažai erdvės religijos ir sąžinės laisvėms.
Kita esminė teisė – tai tėvų teisė ugdyti savo vaikus pagal savo moralinius įsitikinimus, kurią saugo ir Lietuvos Konstitucija. Tėvai turi prigimtinę pareigą ir teisę rūpintis, auginti, auklėti ir ugdyti savo vaikus be perteklinės valstybės intervencijos. Šiuolaikinės politinės tendencijos linkusios traktuoti vaikų ugdymą pirmiausia kaip valstybės politikos priemonę, tarsi valstybė būtų svarbiausia auklėtoja. O kas gi norės gimdyti vaikus valstybei?
Trumpai tariant, kai religinė laisvė ir tėvų teisės yra tvirtai užtikrintos, šeimos turi moralinę ir socialinę erdvę savęs dovanojimui vaikams.
Šeima kaip vienetas
Nors kalbame apie motinystės krizę, jos įveikimas neįmanomas, jei šeimos politika bus suskaidyta į atskirus fragmentus. Vaikų teisės ir moterų teisės neturėtų būti saugomos atskirai, netiesiogiai vaikus supriešinant su tėvais, o moteris su vyrais. Santuoka neturėtų būti nuvertinama iki vienos iš alternatyvių bendro gyvenimo formų. Šie gėriai negali klestėti vienas be kito, bet vienas kitą stiprina ir palaiko. Mamos ir vaikai dažniausiai klesti tada, kai šalia yra įsipareigojęs vyras – kuris yra ir tėvas, ir sutuoktinis.
Diferenciacija
Šiuolaikinėje politikoje, teisėje, institucijų praktikoje ir teismų sprendimuose matome nerimą keliančią tendenciją: remiantis lygybės principu, trinamos ribos tarp natūralios, santuoka susaistytos vyro ir moters šeimos ir įvairių kitų bendro gyvenimo formų.
Nors visi žmonės yra lygūs savo orumu ir prigimtinėmis teisėmis, tačiau teisingumas reikalauja lygias situacijas vertinti vienodai, o skirtingas situacijas – skirtingai.
Šeima, kurioje vyras ir moteris yra susituokę ir kartu augina vaikus, turi unikalų socialinį vaidmenį. Valstybės, susiduriančios su demografiniu nuosmukiu, turėtų skirti ypatingą dėmesį ir teisinį pripažinimą būtent santuokinei šeimai, ypač daugiavaikėms šeimoms. Tai reiškia ne tik simbolinę pagarbą, bet ir išskirtinį jų stabilumo, ekonominio saugumo ir autonomijos stiprinimą.
Palanki kultūra: tiesa ir pagarba
Viešoji politika turėtų naudoti savo svertus – švietimo sistemą, valstybės finansuojamus kultūros projektus, visuomeninius transliuotojus – tam, kad atkurtų motinystės socialinį prestižą ir stiprintų šeimos stabilumą.
Turime atnaujinti pagarbą santuokiniam įsipareigojimui. Jauniems žmonėms būtina aiškiai parodyti, kad santuoka nėra laisvės priešingybė. Priešingai – tai brandi laisvės forma: laisvai pasirinktų, ilgalaikių, vienas kitą auginančių santykių kelias. Tyrimai rodo, kad būtent stabili santuoka yra sąlyga didesniam vaikų skaičiui.
Kultūroje taip pat turime aiškiai ir pagarbiai kalbėti apie atidėtos tėvystės ir motinystės rizikas. Reikšminga dalis bevaikystės nėra sąmoningas gyvenimo būdo pasirinkimas, o atidėliojimo rezultatas, kai vaisingumo nepastebimai langas užsidaro. Todėl viešoji kultūra turėtų suteikti jaunam žmogui aiškią ir teisingą informaciją pakankamai anksti – be panikos, be moralizavimo – kad jo ateitį formuotų tikri, o ne iliuziniai pasirinkimai.
Mūsų kultūra jau supranta vieną svarbų dalyką: be skausmo ir aukos nėra augimo. Žmonės bėga maratonus, kopia į kalnus, maudosi eketėse, laikosi griežtų dietų, ieškodami iššūkių, kurie juos perkeistų. Turime drąsiai pasakyti, kad motinystė – ir tėvystė – yra galingiausia ir prasmingiausia tokios transformacijos mokykla: meilės, stiprybės ir savęs dovanojimo mokykla.
Turime viešai gerbti mamas ne mažiau, nei gerbiame politikus, verslo lyderius ar akademikus. Kai visuomenė iš tiesų vertins tuos, kurie dovanoja gyvybę – kai moteris galės didžiuotis motinyste – tada daugiau moterų jausis laisvos priimti tuos vaikus, kurių jos iš prigimties trokšta.
viešoji kultūra turėtų suteikti jaunam žmogui aiškią ir teisingą informaciją pakankamai anksti – be panikos, be moralizavimo – kad jo ateitį formuotų tikri, o ne iliuziniai pasirinkimai.
Tačiau svarbu neperlenkti lazdos: šių kultūrinių pokyčių turime siekti išmintingai ir subtiliai. Gerų norų retorika neturi virsti propaganda. Niekada negalime peržengti ribos, už kurios demografija tampa pretekstu paversti šeimą įrankiu, moterį – priemone, o vaiką – „produktu“.
„Ne“ iniciatyvoms, kurios ardo prasmę
Teisėyra kultūros mokytoja. Įstatymai formuoja tai, ką visuomenėje laikome „normaliu“ ir „vertingu“, tai, ką vadiname teisingu ar klaidingu.
Todėl turime savęs paklausti: kokią žinią siunčiame savo įstatymais?
Daugelyje Vakarų šalių, taip pat ir Lietuvoje, jaučiame spaudimą performuluoti šeimos sampratą, atsisakant lyčių skirtingumo. Kai valstybė teisiškai pradeda traktuoti skirtį tarp vyro ir moters – tarp vyro ir žmonos, tarp mamos ir tėčio – kaip nereikšmingą, ji siunčia žinią, kad šeima yra pirmiausia apie suaugusiųjų norus, o ne apie vaikus.
Demografinės krizės akivaizdoje teisė turėtų judėti priešinga kryptimi: branginti natūralią vyro ir moters šeimą, skatinti santuoką, saugoti žmogaus gyvybę nuo pradėjimo momento ir užtikrinti kokybišką pagalbą moterims krizinio nėštumo situacijose.
Kai pripažinsime, kad kiekvienas vaikas yra ne savirealizacijos „projektas“, o paslaptis ir dovana; kai motinystė ir tėvystė bus matomi kaip drąsiausia ir gražiausia žmogaus kelionė; kai šeimos galės didžiuotis savo pašaukimu be pasiteisinimų – tada galėsime sakyti, kad iš krizės judame vilties link.
