Šv. Kryžiaus Jonas (1542-1591) yra viena ryškiausių krikščioniškosios mistikos asmenybių. Tačiau jo paties gyvenimo istorija tyli ir fragmentiška. Skirtingai nei šv. Teresė Avilietė, palikusi gausius autobiografinius tekstus, Jonas beveik niekada nekalbėjo apie save. Mus pasiekė tik keli jo ranka rašyti asmeniniai laiškai ir oficiali korespondencija, susijusi su ordino reikalais.
Todėl jo gyvenimą galime atkurti tik iš nuotrupų, amžininkų brolių ir seserų prisiminimų, mokinių liudijimų. Tačiau ši tyla nėra atsitiktinė. Ji daug pasako apie patį Joną, kuris visą gyvenimą sąmoningai traukėsi į šešėlį, leisdamas pirmiausia kalbėti ne sau, o Dievui.
Skurdi vaikystė
Jonas gimė 1542 m. Fontiverose, netoli Avilos, neturtingoje audėjų šeimoje. Kai jam tebuvo treji, mirė tėvas Gonzalas de Jepesas, ir ši netektis iš esmės nulėmė visos šeimos likimą. Prasidėjo nuolatinis klajojimas ieškant pragyvenimo ir saugumo.
Torija, Galvesas, vėl Fontivera, o vėliau Arevalas ir Medina del Kampo tapo ne tik vietomis žemėlapyje, bet ir svarbiomis Jono vidinės brandos stotelėmis. Skurdas, socialinis nesaugumas ir ankstyvas netekčių skausmas išmokė jį paprastumo ir vidinės laisvės.
Dar būdamas jaunas Jonas ėmėsi įvairių amatų: mokėsi siuvėjo ir audėjo darbo, bandė medžio drožybą, tarnavo bažnyčioje ir ligoninėje. Kasdienis darbas, paprasta tarnystė ir artimas susitikimas su žmogaus kančia tapo jo pirmąja mokykla. Iš jos vėliau išaugs brandus mokymas apie atsiskyrimą, neturtą ir laisvę, gimstančią iš visiško pasitikėjimo Dievu.
Humanistinė formacija ir pašaukimo branda
Nuo 1559 m. Jonas pradėjo humanitarinius mokslus ir įgijo filosofijos pagrindus jėzuitų kolegijoje Medinoje del Kampo. Tai buvo intensyvūs metai, pažymėti darbu, studijomis, religine veikla ir vidine kova dėl gyvenimo kelio.
Jėzuitų ugdymas suteikė jam tvirtą intelektualinį pagrindą, discipliną ir gebėjimą mąstyti struktūriškai, o kartu padėjo subręsti galutiniam apsisprendimui pasirinkti vienuolinį gyvenimą. Tai nebuvo pabėgimas nuo pasaulio, o sąmoningas atsakas į Dievo kvietimą.
Įstojimas į Karmelį
1563 m., būdamas dvidešimt vienerių, Jonas įstojo į karmelitų ordiną Medinoje del Kampo ir priėmė šv. Motiejaus Jono vardą. Jį visada traukė kontempliatyvi malda ir ypatingas karmelitų pamaldumas Švč. Mergelei Marijai. Po amžinųjų įžadų ir filosofijos studijų Salamankos universitete 1567 m. jis buvo įšventintas kunigu.
Tais pačiais metais įvyko lemtingas susitikimas su šv. Terese Aviliete. Jonas prisipažino svarstęs apie kartūzų vienuolyną, tačiau šv. Teresės vizija ir ryžtas atvėrė jam Karmelio reformos kelią. Nuo šio momento jo gyvenimas negrįžtamai susijungė su reformos likimu, o dvasinė kelionė pasikeitė visam laikui.
Reformos pradžia
1568 m. lapkričio 28 d. Duruele buvo įkurtas pirmasis basųjų karmelitų vyrų vienuolynas. Čia vyravo griežtas, asketiškas gyvenimas, pagrįstas malda, atgaila ir visišku neturtu. Jonas netrukus tapo prioru ir novicijų magistru.
Vėlesni persikėlimai, kelionės su šv. Terese Aviliete, pareigos Alcalá de Henares kolegijoje ir Avilos Įsikūnijimo vienuolyne atskleidė jo dvasios vadovo brandą. Jis mokėjo derinti tylų kontempliatyvų gyvenimą su intensyvia pastoracine tarnyste, visada vadovaudamasis meile ir atsidavimu Dievui.
Toledo kalėjimas
1577 m. gruodžio 2 d. naktį Jonas buvo pagrobtas batuotųjų karmelitų ir įkalintas Toledo vienuolyne. Devyni mėnesiai pažeminimo, fizinio smurto, bado ir izoliacijos tapo jo dvasinės brandos laiku. Visiškoje tamsoje subrendo jo mistinė patirtis, gimė pirmieji didieji poetiniai tekstai. Vėliau ši patirtis bus žinoma kaip „Tamsioji naktis“ ne Dievo nebuvimo, bet gydančio Jo veikimo patirtis.
1578 m. rugpjūčio 18 d. Jonas drąsiai pabėgo ir rado prieglobstį pas basąsias karmelites, tęsdamas savo pašaukimą ir dvasinę kelionę.
Brandos metai Andalūzijoje
Nuo 1578 m. prasideda antrasis Jono gyvenimo etapas Andalūzijoje. Jis tapo Kalvarijos prioru, Baezos kolegijos rektoriumi, Granados Kankinių vienuolyno prioru ir Andalūzijos provincijos vikaru.
Nuolat keliaudamas, Jonas steigė vienuolynus, lydėjo sielas ir rašė savo didžiuosius dvasinius veikalus. Nors kelionės buvo varginančios, jos tapo svarbia reformos įtvirtinimo dalimi. 1588 m. basųjų karmelitų reforma pagaliau įgavo juridinę nepriklausomybę, o Jono pastangos buvo jos tvirta atrama.
Atstūmimas ir ramybė
Gyvenimo pabaigoje Jonas patyrė skaudžius vidinius konfliktus ordino viduje. 1591 m. jis buvo nušalintas nuo pareigų ir išsiųstas į atokų La Penuela vienuolyną, vėliau į Ubedą, kur susidūrė su priešiškumu ir abejingumu.
Sunkiai sirgdamas, 1591 m. gruodžio 14 d. naktį, Aušrinės varpams skambant, Jonas ištarė: „Jau melsiuosi Aušrinę danguje“ – ir ramiai mirė, sulaukęs vos 49 metų.
Gyvenimas po mirties
Po mirties Šv. Kryžiaus Jono raštai pamažu pasklido po visą Bažnyčią ir tapo vienu didžiausių krikščioniškosios mistikos lobynų. 1618 m. pasirodė pirmasis jo raštų leidimas, o 1675 m. jis buvo beatifikuotas, 1726 m. kanonizuotas, 1926 m. paskelbtas Bažnyčios Mokytoju ir 1952 m. – ispanų poetų globėju. Tyliai gyvenęs ir tyliai rašęs, Šv. Kryžiaus Jonas tapo ryškiu liudytoju, kad Dievas veikia ne per triukšmą, o per naktį, tylą ir meilę, kuri gali perkeisti viską.
Rašymo tikslas
Šv. Kryžiaus Jonui rašymas niekada nebuvo savitikslis ar pagrindinis užsiėmimas. Jis nerašė siekdamas sukurti sisteminę teologiją ar literatūrinį palikimą. Priešingai, jo kūriniai gimė iš poreikio lydėti žmones dvasiniu keliu.
Rašymas buvo tik atsakas į brolių, seserų ar dvasinių vaikų prašymus, kurie siekė gilintis į gyvų, žodinių mokymų esmę. Tekstai gimė ne prie rašomojo stalo, bet bendravimo, klausymo ir vadovavimo sieloms kontekste, jas palydint, taisant, guodžiant ir vedant Dievo link.
Kiekvienas šventojo kūrinys turi aiškią pastoracinę ir pedagoginę paskirtį, kurios tikslas padėti atpažinti vidines dvasines patirtis, atskirti tikrą Dievo veikimą nuo savanaudiškų impulsų ir nepasimesti gyvenant su Dievu.
Poezija – mistinės patirties kalba
Pirmoji ir svarbiausia Šv. Kryžiaus Jono kūrybos forma buvo poezija. Ji kilo tiesiogiai iš gilių mistinių patirčių ir tapo vienintele jam prieinama kalba išreikšti tai, kas viršija loginį mąstymą. Jo visa poetinė kūryba apima vos 957 strofas, tačiau kiekviena eilutė spinduliuoja nepaprastą meninį, simbolinį ir teologinį gylį. Poezija jam nebuvo jausmų išraiška, bet koncentruotas ir tikslus mistinės patirties užrašymas.
Svarbiausi poetiniai kūriniai sudaro nuoseklią dvasinę kelionę. „Dvasinė Giesmė“ (40 posmų) vaizduoja meilės kelią tarp sielos ir Sužadėtinio Kristaus, kupiną ilgesio, ieškojimo, susitikimų ir atsiskyrimų, vedančių į brandžią meilės vienybę.
„Tamsioji naktis“ (8 posmai) perteikia skausmingą sielos apvalymo patirtį, per kurią Dievas išlaisvina žmogų iš netvarkingų prisirišimų. „Gyvosios Meilės liepsna“ (4 posmai) aprašo aukščiausią vienybės su Dievu būseną, kur meilė nebežeidžia, bet sudegina viską, kas dar nėra Dievas.
Jo plunksnai priklauso ir trumpesni tekstai, kaip „Kaip gerai aš žinau šaltinį“, glaustai perteikiantys pagrindines mistines intuicijas.
Proza – dvasinės pagalbos įrankis
Proza Šv. Kryžiaus Jono kūryboje atsirado vėliau ir buvo visiškai pavaldi poezijai. Ji gimė iš poreikio pastarąją aiškinti, saugoti nuo klaidingų interpretacijų ir praktiškai palydėti sielas jų dvasiniame kelyje. Nors apimtimi proza siekia apie 800 puslapių, jos struktūra kukli, be literatūrinių ambicijų, tačiau pasižymi išskirtiniu originalumu ir vidiniu nuoseklumu.
Mažieji raštai atskleidžia jo jautrią dvasios vadovo pusę: „Šviesos ir Meilės posakiai“ (apie 200 aforizmų), „Perspėjimai“ (9 glausti patarimai) bei 33 laiškai – visi jie skirti sielų paguodai, padrąsinimui ir praktiniam vadovavimui.
Didieji prozos veikalai yra jo poetinių tekstų komentarai. „Kopimas į Karmelio kalną“, struktūriškiausias ir teologiškiausias veikalas (3 knygos), sistemingai nagrinėjantis dvasinį kelią per neturtą, pojūčių ir sielos apvalymą, link tikėjimo tamsos.
„Tamsioji naktis“ (2 knygos) analizuoja apvalymą per tikėjimą, viltį ir meilę. „Dvasinė Giesmė“ atskleidžia meilės kelią kaip dialogą tarp sielos ir Dievo, o „Gyvosios meilės liepsna“ liudija galutinę vienybę su Švenčiausiąja Trejybe.
Santūrus mokymas ir kontempliatyvus skaitymas
Šv. Kryžiaus Jonas rašė tyliai, kukliai, dažnai persipindamas poetinį vaizdinį su griežta doktrina. Jo tekstai nėra lengvai perskaitomi, jie reikalauja lėto, kantraus, kontempliatyvaus skaitymo.
Tačiau būtent šiuo asketišku, santūriu stiliu jis tapo vienu didžiausių Bažnyčios mokytojų. Jonas parodė, kad kelias į Dievą veda ne per kaupimą ar jausminį pakylėjimą, bet per radikalų „nieko“, savęs ištuštinimą ir visišką atsidavimą dieviškajai meilei.
Spindesys, kuris šviečia iki šiol
Štai toks yra vientisas ir tylus, kuklus ir beveik nepastebimas, tačiau nepaprastai gilus Šv. Kryžiaus Jono gyvenimo ir raštų vaizdas. Jis šventasis, kurio vidinė šviesa nešaukia, bet apšviečia daugybės sielų kelią Dievo link, kviesdama sekti ne triukšmingu, o kontempliatyviu ir meilės vedamu keliu.
Šv. Kryžiaus Jono mokymas nėra teorinė sistema ar akademinė doktrina, tai gyvas kelias, išaugęs iš jo asmeninės skurdo, kalėjimo, vienatvės, ekstazės ir galutinio susivienijimo su Dievu patirties. Jo dvasinis mokymas remiasi trimis pagrindiniais principais, kurie vienu metu yra ir paties gyvenimo, ir raštų atspindys.
Radikalus „nieko“
Pirmasis principas Šv. Kryžiaus Jono mokyme – radikalus „nieko“. Žmogus turi visiškai atsisakyti visko, kas nėra Dievas, t. y. prisirišimų, paguodų, savęs paties vaizdinio, net dvasinių malonių, jei jos tampa stabu. Kaip Jonas rašo: „Kad pasiektum visa, netek visko; kad viską turėtum, netek visko; kad viską žinotum, netek visko.“
Tai nėra nihilizmas, o kelias į tikrąją laisvę, kai siela tampa tuščia, Dievas gali ją užpildyti savo pilnatve. Tai radikali laisvė, kurios pamato sudaro ne priklausymas malonėms ar vaizdiniams, o visiškas pasidavimas Viešpačiui.
Antras principas – tamsioji naktis. Tai centrinė jo mokymo idėja, nuolat kartojama raštuose ir patirtyje. Jonas skiria dvi naktis, kurias įvardija kaip juslinę ir dvasinę.
Juslinė naktis – tai visų sielos malonių, jausmų paguodos, dvasinio saldumo netektis. Dvasinė naktis – tai akimirka, kai netikėjimas, viltis ir meilė „tamsėja“, nes siela peržengia visus vaizdinius ir samprotavimus apie Dievą. Ši naktis skausminga, bet vaisinga, ji nuima visus stabus, kad liktų tik grynas pasitikėjimas Dievu. Jonas pabrėžia, kad naktis nėra bausmė, o Dievo meilės veiksmas tarsi ugnis, kuri valo sielą kaip auksą.
Po tamsiosios nakties ateina šviesos etapas – siela susijungia su Dievu meilėje. Jonas ją aprašo kaip „gyvąją meilės liepsną“, kuri liepsnoja, bet nedegina; kaip ramią naktį, kurioje girdisi tylos muzika ir vienatvės skambesys.
Aukščiausia jos būsena – visiškas susiliejimas su Švč. Trejybe, kai siela tampa „Dievo dieviškumu“. Jis pabrėžia pusiausvyrą tarp asketinės pastangos, aktyvaus apsivalymo ir pasyvios Dievo malonės, kontempliatyvios nakties, kurie eina kartu.
Malda jam nėra technika, o meilės santykis. Būti Dievo akivaizdoje reiškia tyliai, be žodžių ir vaizdinių, pasilikti vien tik meilėje.
Šv. Kryžiaus Jono mokymo aktualumas šiandien
Šiuolaikiniam žmogui, gyvenančiam triukšme, vartojime ir nuolatiniame bėgime, Šv. Kryžiaus Jonas siūlo radikalų priešnuodį. Kai pasaulis siūlo viską iš karto, jis moko viską gauti per „nieko“. Kai vengiame kančios ir tuštumos, jis sako: priimk naktį, kurioje Dievas labiausiai prisiartina. Kai ieškome greitų dvasinių patirčių, jis primena, kad tikrasis kelias, tylus, lėtas, dažnai skausmingas. Kai bijome vienatvės, jis rodo, kad tikroji vienatvė yra vaisinga, kupina Dievo buvimo.
Jo mokymas ypač vertingas tiems, kurie išgyvena dvasinę sausrą, depresiją ar tikėjimo krizę, tai ne pabaiga, o pradžia gilesnio kelio. Bažnyčia jį paskelbė Mokytoju, nes jo kelias universalus, tinka vienuoliui ir pasauliečiui, kenčiančiam ir ieškančiam.
Šv. Kryžiaus Jonas moko, kad tik visiškas atsidavimas atveria duris į tikrąją laisvę ir pilnatvę – „Viską gauti, atsisakius visko dėl Vienintelio“. Jo gyvenimas ir raštai yra tylus, bet galingas kvietimas eiti į kalną, kopti per tamsą, kol pasieksime Meilės liepsną.
