Nemokame mes, lietuviai, nei gerbti, nei švęsti. Mūsų šventės primena keistą eklektišką apeigyną. Kuriame daugelis dalykų daromi tam, kad tiesiog darytume. Nes nedaryti… negražu. O suvokti: ką, kaip ir kodėl darome, mums neišeina. Nes nemąstome. Ir mąstyti nenorime. Nes nesusitaikėme. Su savimi, su kaimynais, su bendra istorija. Todėl daugelis istorinių datų tiesiog neprilimpa prie mūsų istorinio naratyvo apie genealiuosius lietuvius, arba, dar baisiau, tam prieštarauja. O kai patys nežinome, ką pasakyti, to ir viešai pateikti neišeina.
Premjerės elgesys arkikatedroje – tik skaudus simptomas, rodantis, kad autopilotu kai kurių dalykų spręsti jau neišeina. Kad 36-uosiuose laisvės metuose pagaliau yra vilties nustoti vaidinti pakazūchas.
Vienas baisiausių dalykų yra tai, kad į visokiausias šventes kišama Bažnyčia. Nuo kalėdinių eglučių įžiebimo. Buvo tokis variantas prieš keletą metų. Iki visų patriotinių švenčių. Kodėl? Ne todėl, kad tikim. Nes patogu. Nes yra nuotraukos. Transliacijos. Kitaip sakant, pakazūcha.
Katalikų Bažnyčios liturgija apskritai yra didinga. Per du tūkstančius metų išgryninta. Apie esmę. Apie žmogaus santykį su Dievu. Apie nuodėmę, Atpirkimą, apie Amžinybę. Ten nėra vietos tam, kas laikina. Žemiška.
Santykis su Dievu – pasirinktinis. Suvokiant, kad jame Dievas nesu aš. Kad aš stoviu, klausydamas Dievo žodžio. Kad aš klaupiuosi ant kelių prieš jo kančią ir mirtį. Suvokdamas savo menkumą. Savo žmogiškosios būties laikinumą ir trapumą. Apie nuodėmę, kuria paženklinti gimėme. Apie Atpirkimą. Ir mano kryžius su Nukryžiuotuoju – ne apie Atpirkimo happy endą. Apie to Atpirkimo kainą. Apie kenčiantį ir mirštantį žmogų-Dievą. Kaip vergą. Ant kryžiaus. Apie tai, kad ten, ant kryžiaus, Jis kiekvieną kartą duso įkvėpdamas. Apie tai, kad kiekvieno įkvėpimo metu Jis turėjo keltis prikaltomis kojomis. Jis mirė lėtai, nuo karščio, skausmo ir elementaraus oro trūkumo. Apie tas baisias valandas. Už mus.
Apie tai, kad Dievas istorijos tėkmėje liudija – ne tu čia svarbiausias. Tu tik dulkė, iš dulkės gimusi, dulke pavirsianti. Tai ne romantika. Ne gražūs žodžiai. Tai esmė. Suvokti Atpirkimo kainą. Būti dėkingam už jį. Kartu apmąstant ir tų žmonių, atidavusių gyvenimus už mus, auką. Kristaus kančios ir Atpirkimo šviesoje. Kur bet kokie mūsų žodžiai per menki ir banalūs.
Todėl Bažnyčioje ne vieta mitingams. Ten kalba Dievas. Žmogus klausosi. O jei nenori, netiki…
Vienas baisiausių dalykų yra tai, kad į visokiausias šventes kišama Bažnyčia.
Dievas nekviečia žmogaus prievarta. Jis galėjo tiesiog atleisti Ievos ir Adomo nuodėmę. Jis galėjo visus pakviesti į Rojų. Ir dabar gali… Išganyti tiesiog, kaip šeimininkas išgano kvailą gyvulį. Nuspręsdamas, kas jam geriau. Dievas davė žmogui LAISVĘ. Ir laisvė reiškia pasirinkti: būti su Dievu, ar be jo. Kiekvieno žmogaus laisva valia ir apsisprendimas.
Todėl, mano galva, ypač svarbu atskirti, kas yra ciesoriaus, ir kas yra Dievo. Mitingas, renginys – ciesoriaus. Šv. Mišios – Dievo. Ir ten, kur kalba Dievas ir mes su Dievu, neturi būti pašalinių balsų. Neturi būti proginių kalbų. Neturi būti tų, kurie nenori ten ateiti. Nes Dievas davė laisvę. Ir Dievas, ir laisvė yra aukščiau datų, minėjimų, protokolų. Pas Dievą einame, nes norime. Ne todėl, kad reikia.
Ir pasirinkimas eiti pas Dievą turi būti laisvas. Tai yra esmė.
Mano galva, sukilėliams nereikia mitingų. Vienintelis dalykas, kurio jiems, galbūt, kaip tikime, reikia – mūsų malda Viešpačiui. Už juos. Ir net ta malda yra ne tiesiog formalumas, o mano asmeninis pokalbis su Dievu. Netgi malda už sukilėlius, laisvės kovotojus yra daug labiau ne apie juos, o apie mane ir per mane. Kitaip tai neveikia. Aš kalbuosi su Dievui ir Dievui.
Bet kokia kita kalba bažnyčioje yra apie žmogų. Žmogaus ir apie žmogų. Tam yra daugybė kitų vietų. Kito laiko.
Malda yra asmeninis kontaktas su Dievu. Kurio iniciatorius yra žmogus. Ne pasėdėjimas, ne protokolas. Nereikia versti žmogaus, netgi valstybės vadovo, eiti ten, kur jis nenori. Jei žmogus nesimeldžia, jam sėdėti bažnyčioje nereikia. Nesakau, kad durys turi būti užvertos. Tačiau neturi būti prievartos ir „einu, nes reikia“. Turime išmokti gerbti kiekvieno apsisprendimą. Net jei tas apsisprendimas – būti skyrium nuo Dievo.
Kodėl to nepriimame ir negerbiame?
Nes mūsų sąmonė sukolektyvinta. Mūsų atminimo renginiai yra kolektyvinės pseudoreliginės apeigos. Kurios nieko bendro neturi nei su religinėmis, nei su apeigomis, ir, deja, netgi su gerbimu. Patikėkit, jokiems kovotojams ir sukilėliams nereikia tų mitingų. Mitingų reikia nūdienos pilkiems žmogeliams, kuriems gėlytė atlape, trispalvis šalikėlis ir aistringa kalba yra galimybė pasijusti didesniais ir ryškesniais tų didžiavyrių šešėlyje. Susitapatinti su jų didybe, kilnumu, drąsa ir autoritetu. Naudotis jais saviesiems tikslams. Sukurti savąjį pseudošventųjų kultą (ką sėkmingai darė komuniagos ir tai dar sėkmingiau perėmėme iš jų) ir tų šventųjų citatomis byloti į tamsią liaudį. Manant, kad cituodami tampame protingesni ir labiau nusipelnę.
Mitingų reikia nūdienos pilkiems žmogeliams, kuriems gėlytė atlape, trispalvis šalikėlis ir aistringa kalba yra galimybė pasijusti didesniais ir ryškesniais tų didžiavyrių šešėlyje.
Kodėl mums tokie svarbūs renginiai apie praeitį? Nes praeities didžiavyriai, kai savinamasi, maskuojama jų įdirbis, negali tiesiog pasakyti: aš taip nesakiau, aš neturėjau to omenyje, aš kovojau ne už tai, ką jūs įsivaizduojate ir apie ką kalbate. Mirę negali apsiginti. Ir šiandieniai įvykiai – kuo puikiausias įrodymas. Savaitę internetas ošia toli gražu ne apie sukilimą. O apie tai, kodėl viena ponia sėdėjo per Pakylėjimą. Ir niekas neklausė, kodėl netikinčiai poniai apskritai reikia eiti į bažnyčią ir joje sėdėti, kaip, atsiprašant, puokštei lopkoje.
Apie mirusius ir praeitį kalbėti yra patogu, kai nėra ko pasakyti apie dabartį ir ateitį.
Kodėl į renginius kišamos šv. Mišios? Nes negebama sugalvoti ko nors kito. Tai negalios maskavimas. Žinojimas, kad ten, bažnyčioje, nepaves. Prasmingai kalbės (juk Evangelija – Dievo žodis), gražiai gros, bus kultūringa aplinka. Bet Bažnyčia ir bažnyčia skirta ne pasaulietinėms ir valdžios negalioms maskuoti.
O premjerei reiktų padėkoti už tą sėdėjimą. Nes pagaliau imame kalbėti, ar mums XXI a. laisvoje Lietuvoje reikalinga šita pseudoreliginė pakazūcha? Galbūt nustosime eiti į bažnyčią dėl protokolų ar dėl to, kad tiesiog neturime, kur kitur nuvesti svečių. Galbūt nustosime Dievo ir didvyrių autoritetais maskuoti nūdienos menkumą? Gal pagaliau išmoksime būti tvirti ir neiti ten, kur nenorime. Dievas žmogaus į rojų prievarta neveda. O štai komunistai visus bandė nuvesti į šviesų rytojų. Pagalvokite apie skirtumus. Tarp jų yra žmogiškasis orumas ir laisvė. Tai, kas jungia žmogų, valstybę ir Dievą.
