Ar galima draugauti su vienuoliu / kunigu, jeigu mergina yra jį įsimylėjusi? Jei galima – kaip? Jei nereikėtų – kodėl?
Pirmiausia susitarkime dėl sąvokų reikšmių.
Įsimylėjimas – tai stiprus, dažnai netikėtas emocinis susižavėjimas kitu žmogumi, lydimas euforijos, partnerio idealizavimo („rožinių akinių“), hormonų pliūpsnio (dopamino, oksitocino) ir įkyrių minčių. Paprastai jis trunka nuo kelių mėnesių iki poros metų; tai ryški, bet dažnai laikina stadija, kuri gali peraugti į gilią meilę arba išnykti.
Draugystė – tai artimi, tvarūs santykiai tarp žmonių, grindžiami tarpusavio pasitikėjimu, simpatija, pagarba, palaikymu, nuoširdumu ir bendrais interesais. Tai dvasinis artumas, kai žmonės jaučiasi patogiai, supranta vienas kitą iš pusės žodžio ir yra pasirengę padėti sunkią akimirką, nepriklausomai nuo materialinės naudos. Draugus mes renkamės patys, todėl draugystė laikoma vertybe.
Kadangi įsimylėjimas yra laikinas reiškinys, jis negali būti jokio santykio pamatas. Be to, jis dažnai idealizuoja susižavėjimo objektą, todėl anksčiau ar vėliau pasmerktas nusivylimui.
Įsimylėjimas taip pat neretai sukelia didelį skausmą dėl neatsakytų jausmų ar neįmanomybės patenkinti troškimo „turėti“ kitą. Vis dėlto įsimylėjimas mūsų nepasirenka – jis tiesiog nutinka, o mylėti ar draugauti mes renkamės sąmoningai.
Daroma prielaida, kad vienuolis ar kunigas yra padaręs savo pasirinkimą – priklausyti Dievui, vieninteliu savo siekio ir meilės objektu laikyti Dievą ir tik Dieve mylėti kitus. Jei mes gerbiame tokį pasirinkimą, esame pasirengę jį priimti, kantriai ir apdairiai išgyventi savo įsimylėjimą, leisdami jam peraugti į draugystę, tuomet tokie santykiai, manau, yra įmanomi. Tikėtina, kad kažką panašaus yra išgyvenę šventieji Pranciškus ir Klara Asyžiečiai bei kai kurie kiti šventieji.
Jei, atvirai pripažįstant, mano „draugystės“ tikslas būtų pretenzija į išskirtinius santykius, pavydus reikalavimas atsakomųjų jausmų ir dėmesio sau, tokie santykiai nevestų į krikščionišką brandą, ir tada į juos geriau nesileisti.
Maža to, jei pats vienuolis ar kunigas nėra pakankamai brandi asmenybė ir dar išgyvena kokią nors krizę, tai gali virsti priklausomais santykiais – savotiška „anestezija“ krizės patyrimui, kuris anksčiau ar vėliau nuves į aklavietę.
Kiekviename žmoguje yra troškimas mylėti ir būti mylimam. Kiekvienas šiame kelyje renka ir teigiamą, ir neigiamą patirtį. Šio proceso tikslas – ne sutikti tą vienintelį, kuris mane mylės, bet atsiverti meilės šaltiniui, esančiam mumyse, kad ne tik mylėtume ir būtume mylimi, bet ir patys taptume meile. Meilė – tai daugiau nei jausmas; tai gyvenimo kokybė.
Šia prasme net neatsakytos meilės patirtis gali tapti patirtimi, atveriančia mane Dievo buvimui mano gyvenime. Nes Dievas yra Meilė (1 Jn 4, 16).
