Su Tomu Akviniečiu pirmą kartą susipažinau per jo politinę filosofiją. Nuo pat pažinties pradžios ji mane sužavėjo ne mažiau, negu senovės graikų, Platono ir Aristotelio politinė filosofija, kuri šiuo metu yra vienas pagrindinių mano domėjimosi objektų. Žavesys neišblėso iki šiol.
Aptarti visą Tomo Akviniečio politinę filosofiją – iššūkis nemenkas ir sunkiai sutalpinamas į konferencijos rėmus. Todėl savo užduotį susiaurinsiu iki nūdienos politinei filosofijai ir politinės tikrovės pažinimui aktualiausių Tomo Akviniečio filosofijos aspektų. Kuo šiandien Akvinietis aktualus politinei filosofijai? Ką iš jo politinės teorijos reikėtų grąžinti į politinės filosofijos diskursą?
Akviniečio politinės minties šaltiniai
Akvinietis savo apmąstymus politikos tema išdėsto trumpame, nebaigtame laiške Kipro karaliui „Traktate apie valdžią“. Kaip nurodyta, laiškas rašytas konkrečiam asmeniui, valdovui. Nuorodų į mintis politikos tema taip pat galima rasti „Teologijos sumoje“, ypač kur kalbama apie įstatymus, ekonomiką ir teisingą karą, Aristotelio „Politikos“ pirmųjų trijų skyrių komentaruose.
Akvinietis savo politiniuose apmąstymuose atsispiria nuo senovės graikų, Aristotelio įžvalgų, derindamas tai su krikščioniška pasaulėžiūra. Ryškios naujovės – dieviškų ir žemiškų dalykų atskyrimas, valstybių santvarkų vertinimas pagal tikslą ir bazinių valstybės funkcijų apsibrėžimas. Svarbus ir politikos sąvokų išgryninimas, kur Tomas yra neprilygstamas. Pagal jį, politika – tai, kas svarsto aukščiausią ir tobulą žmogiškųjų reikalų gėrį.
Tad kuo Akviniečio įžvalgos politinės filosofijos srityje aktualios ir mūsų dienomis?
Santvarkų analizės optika
Visų pirma, tai santvarkų analizės galimybė. Mūsų optikoje tėra viena santvarka – demokratija – ir viskas matuojama pagal ją, visas kitas galimybes atmetant kaip pasenusias, klaidingas ar tiesiog nerealias. Tomo optikoje yra visa paletė santvarkų, įvairesnis politinės tikrovės vaizdinys.
Turint skirtingas santvarkas, galima jas rikiuoti pagal gerumą, daryti valstybių santvarkų analizes, vieną kurių, trumpą Romos apžvalgą, jis ir atlieka savo knygoje. Neturint teorinės įžvalgos, sunku pamatyti, kaip keičiasi santvarkos. Juk mes to nė nepripažįstam. Kyla grėsmė nepastebėti ir didžiausios Tomo baimės – tironijos atėjimo. Tad akvinietiška santvarkų optika padeda visuomenei išlikti akylai ir laiku pastebėti grėsmes jos nusistovėjusiai tvarkai.
Taigi Akviniečiui geriausia valdymo forma – monarchija. Vienas valdovas geriausiai gali padėti išvengti valstybės susiskaldymo. Net geriausia aristokratų valdžia neišvengs nesutarimų, nes žmonės iš prigimties skirtingi. Pasekime šią mąstymo eigą: turime vienybę ir gebėjimą apvienyti skirtingas bendrijas, kaip didžiausią lūkestį iš politinės santvarkos ir tada, išsikėlę problemą, ieškom, kuri iš visų galimų santvarkų ją gali spręsti.
Aristokratija gerai, bet su trūkumais, todėl renkamės monarchiją, kaip vieno doro amens valdžią. Tačiau nesukaustom savęs viena konkrečia santvarka, nes ji mums objektyviai ar subjektyviai patinka, bet nuosekliai einame nuo problemos iki sprendimo. Vadovaujantis šia prieiga rezultatas ne visada bus tas pats.
akvinietiška santvarkų optika padeda visuomenei išlikti akylai ir laiku pastebėti grėsmes jos nusistovėjusiai tvarkai.
Tomas, atlikdamas trumpą Romos santvarkos analizę, padaro išvadą, jog kasmet renkamų pareigūnų valdomas miestas kartais gali būti netgi geriau nei karaliaus valdžia. Kodėl? Nes kai žmonės jaučiasi, kad jie gali daryti įtaką valdymui, jie bendruoju gėriu imasi rūpintis kaip savu, o ir valstybės prievolės ima atrodyti nebe tokios sunkios. Taigi skirtingoms problemoms spręsti Akvinietis pasiūlo skirtingas santvarkas.
Valstybės tikslas ir funkcijos
Senovės graikams valstybė, polis buvo aukščiausia žmogiškos būties forma, lyg pilnutinis žmogaus išsipildymas, kažkas dieviško. Tuo tarpu Akvinietis aiškiai atskiria žemiškuosius dalykus nuo dieviškųjų, ir juos pajungia dieviškiesiems. Dieviškieji reikalai lieka Dievo tarnams, Bažnyčiai, o žemiškieji – valdovui.
Teisingas valdymas tas, kuris kreipia link aukščiausiojo tikslo: „Kadangi gyvenimo, kurį dabar gerai gyvename, tikslas yra dangaus palaima, tai dėl šios priežasties karaliaus pareiga yra geru daugumos gyvenimu rūpintis taip, kad jis atitiktų dangiškosios palaimos siekį“ (Apie valdžią).
Pasak Tomo, tai padaroma valdovui valstybėje palaikant tvarką ir taiką, parūpinant reikalingų išteklių, užtikrinant teisingumą bei pasirūpinant apsauga nuo išorės priešų. Šalia to, Tomas kviečia valstybės valdovus rūpintis valstybės pažanga ir ypatingą dėmesį skirti kartų kaitai, rūpintis pamaina.
Kuo tai aktualu mūsų dienomis? Tomas apie valdymą kalba išties didingai, pakylėtai. Kaip minėta, jo manymu politika svarsto aukščiausią žmogiškųjų reikalų gėrį. Bet ji nėra dieviška. Tomo valstybė turi savo funkcijas ir savo ribas. Ji neturi rūpintis viskuo ir visur. Šalia jos labai aiškią vietą užima, visų pirma, Bažnyčia, o taip pat šeima bei vietinė savivalda. Taigi bazinių valstybės funkcijų apsibrėžimas, kylantis iš valstybės tikslo, padeda išlaikyti aiškų jos vaidmenį.
Politikos kilnumas ir valdovo motyvacija
Na, o trečia Tomo įžvalga krypsta į politiką kaip žmogų. Tomas sudėlioja gražią loginę grandinę – jeigu politika kalba apie aukščiausią žmogiškųjų reikalų gėrį, tai politikas – žmogus, užsiimantis aukščiausiuoju žmogiškųjų reikalų gėriu.
Jeigu jis užsiima ne paprastu, smulkiu gėriu, o aukščiausiuoju ir valdo ne tik save, bet ir daugelį žmonių, tai tuo didesnė jo dorybė. Kuo didesnė dorybė – tuo didesnis už ją atlygis. „Vadinasi, dar labiau žmonės turi girti, o Dievas apdovanoti tą, kuris visam kraštui leidžia džiaugtis taika, pažaboja prievartą, tarnauja teisingumui ir savo įstatymais bei pamokymais nurodo žmonėms, ką reikia daryti“ (Apie valdžią).
Tai iš esmės prieštarauja dabartinei paplitusiai nuomonei, jog politika – nešvarus reikalas, purvynas, į kurį nereikėtų veltis, ypač krikščionims. Atvirkščiai – Akviniečiui tai viena kilniausių veiklų, kurios turėtų siekti kiekvienas dorybėje tobulėti norintis žmogus. Ypač tas, kuris pasak apaštalo Pauliaus turi dovaną vadovauti (plg. Rom 12, 8). Ar tai neaktualu mūsų laikais, kai netgi ministrų kėdėms užimti trūksta norinčių ar galinčių?
O gal žmonės bijo užimti svarbias pareigas? Nors, rodos, Tomas rašo laišką karaliui, bet yra eilučių, skirtų tiesiogiai jo pavaldiniams. Tomas kviečia piliečius būti supratingiems: „ir jeigu dėl savo silpnumo jie kartais nusideda, tai žmonės labai jų nesmerkia ir Dievo atleidimo jie lengviau nusipelno“ (Apie valdžią). Net ir tirono Tomas kviečia neskubėti nuversti, kad nenutiktų dar blogiau ir visai neišnyktų vienybė, kuri ir yra didžiausias Tomo politinių apmąstymų rūpestis.
Taigi, galiausiai, matau tris sritis, kuriose Tomo Akviniečio politinės filosofijos įžvalgos aktualios ir mūsų dienomis bei turėtų būti grąžintos į politinę filosofiją – tai santvarkų analizės optika, valstybės tikslo turėjimas ir iš to sekantis bazinių valstybės funkcijų apsibrėžimas bei valdovo motyvacijos analizė.
Ir vis dėlto man pačiam labiausiai užstrigo viena labai trumpa mintis „karalius pirmiausia privalo pasirūpinti kartų kaita ir pamaina tų, kurie įvairias pareigas užima“ (Apie valdžią). Panašu, kad Tomo Akviniečio minties srityje geri vadovai išties pasirūpino, jog tokia kartų kaita įvyktų.
Šis tekstas – tai pranešimas, skaitytas studentų mokslinėje filosofinės krypties konferencijoje „Žmogus mirė? Protinga būtybė ir transcendencija“ 2025 m. lapkričio 22 d., Kaune.
