Popiežiaus Leono XIV kelionė į Turkiją priminė, kad krikščionybės širdis kartais plaka toliau nuo mūsų įprastų centrų. Jo pirmasis vizitas buvo kupinas įtampos – tarp karo ir taikos, tarp krikščionių ir musulmonų, tarp praeities žaizdų ir šiandienos baimių. Tačiau svarbiausia ne geografija. Svarbu tai, kad popiežius sugrįžo į Nikėją – vietą, kurioje Bažnyčia prieš 1700 metų ištarė žodžius, vis dar laikančius visą krikščioniškąją tikėjimo struktūrą.
Ne visi žino Bizantijos miesto Nikėjos, šiandien vadinamo Izniku, pavadinimą, tačiau Bažnyčiai tai viena svarbiausių – tiek teologinių, tiek istorinių – koordinačių. 325 metais čia į pirmąjį Visuotinį Susirinkimą susirinko viso krikščioniškojo pasaulio vyskupai, kad atsakytų į pagrindinį krikščioniškojo tikėjimo klausimą: kas yra Jėzus Kristus? Krikščionių pasaulis buvo suskilęs. Arijus ir jo sekėjai mokė, kad Dievo Sūnus – kūrinys, nors ir aukščiausias, bet nelygus Tėvui.
Susirinkimas atmetė šią poziciją ir paskelbė: Kristus yra „vienesmis su Tėvu“ (gr. ὁμοούσιον τῷ Πατρί), tai yra turi tą pačią dieviškąją prigimtį kaip Dievas Tėvas. Tai nėra filosofinė smulkmena. Jei Kristus būtų tik kūrinys, krikščionybė taptų tarpininko tarp Dievo ir žmonių kultu. Jei Jis yra tikras Dievas, tapęs žmogumi, tuomet Jame visa žmonija iš tiesų susijungia su Dievu.
Nikėjos susirinkimas pasirinko antrąjį kelią ir įtvirtino jį Tikėjimo simbolyje.
Į šią patirtį atsigręžė Leonas XIV ir Baltramiejus, vykdami į Izniką – ne į konferenciją, bet į šv. Neofito bazilikos griuvėsius prie ežero. Tai savaime labai iškalbingas vaizdinys: vieta, kurioje, kaip rodo archeologiniai tyrimai, rinkdavosi susirinkimo dalyviai, šiandien tėra griuvėsiai. Dar viena tragiška krikščionybės istorijos pusė.
Nikėjos griuvėsiai, prie kurių drauge stovėjo Leonas XIV ir patriarchas Baltramiejus, tampa labai aiškiu simboliu. Šiandien tai nebe didingas Susirinkimo miestas, o akmenys ir žolė. Bet kartais būtent griuvėsiai primena, kas iš tiesų yra tvirta.
Nikėjoje Bažnyčia pasakė: Kristus nėra tik aukščiausias kūrinys, Jis – tikras Dievas. Ir būtent šį išpažinimą popiežius ir patriarchas kartu perskaitė, be vėlesnių priedų ir teologinių „sienų“. Jie atsistojo ten, kur kadaise stovėjo nedalomoji Bažnyčia, ir pasakė: esame vieningi bent pačiame centre, Kristaus asmenyje.
Ir būtent šio bendro išpažinimo pagrindu Leonas XIV ir Visuotinis patriarchas Baltramiejus kartu sukalbėjo Tikėjimo simbolį be Filioque – tokį, koks jis buvo priimtas vieningoje ir nepadalintoje Bažnyčioje. Tai ne nostalgija ir ne ekumeninė kosmetika, bet teologinė kryptis: vienybė negali būti statoma ant kompromisų, bet stovi ant pamatų, dėl kurių mes visi nesiginčijame.
Tai nėra sentimentalus gestas. Tai – teologinė kryptis. Tikras ekumenizmas prasideda ne nuo bendrų nuotraukų, bet nuo bendro Tikėjimo simbolio.
Vizitas, žinoma, turėjo ir savo diplomatinį sluoksnį. Popiežius kalbėjo apie Turkiją kaip „tiltą“, Erdoganas gavo tai, ko norėjo, o klausimas dėl Šv. Sofijos bazilikos virtimo mečete liko nutylėtas. Bet ne diplomatija buvo šios kelionės šerdis. Turbūt didžiausią poveikį turėjo ne oficialūs vizitai, o popiežiaus ir patriarcho žingsniai tarp griuvėsių, be netikros scenografijos.
Tai ne nostalgija ir ne ekumeninė kosmetika, bet teologinė kryptis: vienybė negali būti statoma ant kompromisų, bet stovi ant pamatų, dėl kurių mes visi nesiginčijame.
Santūrus Turkijos valdžios elgesys – nedidelės delegacijos, jokios pompastikos, jokio atvirumo – tik paryškino faktą, kad krikščionybės atmintis šioje žemėje yra jautri. Fundamentalistų plakatai „Mes ne Bizantijoje!“ priminė, kur atsitraukė krikščionių civilizacija.
Ir vis dėlto Leonas XIV ir Baltramiejus kalbėjo apie vienybę ne projekto prasme, o Kristaus maldos įsakmumo. Jie kalba apie bendrą Velykų datą, bendrą liudijimą pasauliui, maldą už taiką. Jie aiškiai sako: religija negali būti karo pateisinimas. Tai – nuosaikus, bet tvirtas priekaištas šiuolaikiniam religinio fanatizmo iškraipymui.
Grįžimas į Nikėją tampa dviprasmišku ženklu: jis atveria ir nerimą, ir viltį. Nerimą – kad krikščionių vienybė juda lėtai, tik jubiliejų metais, tarsi pavargusi nuo savo pačios istorijos ir alinančių nūdienos iššūkių.
Juk Nikėjoje nebuvo didžiausios ortodoksų patriarchijos – Maskvos, vadovo. Kirilas reliatyvizavo evangeliją ideologijai, tapdamas „Caro klapčiuku”. Ortodoksija krečia istorijoje neregėti susiskaldymai, o Visuotinis patriarchas nepasižymi autoriteto galia.
Nesimatė Nikėjoje ir Anglikonų Bendrijos atstovavimo. Genderizmo ideologija pažengė ten tiek toli, kad Kenterberio arkivyskupo sostas atiteko moteriai, kuri yra atvira woke adeptė. Panašiu keliu pasukusi yra ir Liuteronų federacija. Politikos prakeiksmas nesiliauja persekioti krikščionių lyderių.
Bet sušvinta ir viltis, kad didieji Bažnyčios balsai šiandien jau nebijo kalbėti apie konkrečius žingsnius, ne tik apie gražias intencijas.
Griuvėsiai moko paprasto dalyko: tikra vienybė neatsiranda tada, kai visi sutaria dėl politikos, bet tada, kai krikščionys vėl atsistoja ten, kur yra jų tikėjimo centras – prie Kristaus.
Leono XIV kelionė primena, kad vienybės kelias galbūt ir yra lėtas, bet jis vis dar yra įmanomas. Ir kad Bažnyčios regimos sienos gali griūti, bet Tikėjimo simbolio žodžiai išlieka.
