Pamenate, prieš ketverius metus advento pradžioje Europos lygybės komisarė Helena Dalli pateikė pasiūlymą Europos Komisijai naudoti įtraukiančią komunikaciją. Anot politikės, Šv. Kalėdos turėtų būti vadinamos atostogų sezonu, taip pat turėtų būti galutinai panaikinti neva seksistiniai kreipiniai ponas arba ponia.
Tą kartą sureagavo net įprastai santūrus popiežius Pranciškus, kilo visuomenės pasipiktinimas ir eurobiurokratei beliko išsisukinėti kalbant apie paviešintą darbinį dokumentą ir Šv. Kalėdos kuriam laikui buvo išgelbėtos.
Tačiau į Lietuvą tradiciškai visos mados ateina vėluodamos.
Naujakalbė pamažu ir pas mus ima leisti šaknis. Ir tai nėra nekalti terminai, tokie, kaip tvarumas, įtraukumas, kuriais apibūdinami nauji reiškiniai ar idėjos.
Kai kalba pradedama reguliuoti įvairiomis privalomomis rekomendacijomis, kur neturi likti tokių sąvokų, kaip vyras ir žmona, ar privalo atsirasti naujadaras žmoga – tik paviršutiniškai mąstantys gali juoktis ir manyti, kad tai jų nepalies. Nes kai užsimojama keisti žmonių tapatybę ir mąstymo būdą, pradedama nuo kalbos.
Po to paprastai būna kitas žingsnis – naujakalbės ir jos turinio įtvirtinimas įstatymuose. O per juos – ir gyvenimo bei kasdienybės kontrolė bei reglamentavimas.
Lietuva tai patyrė ypač skaudžiai, galbūt todėl tokios totalitarinės užmačios yra dar gana lengvai atpažįstamos. Nuo spaudos draudimo lotyniškai rašmenimis, vaikams kabinamų gėdos lentelių, nes mokykloje kalbėjo lietuviškai carinės priespaudos metais iki privalomų draugas ar pilietis vietoj įprasto tamsta ar ponas sovietmečiu. Ir žinoma, jokio Dievo vardo.
Nes kontroliuoti kalbą reiškia ne tik kontroliuoti žmones, bet ir naikinti senąsias tapatybes, santykius, vertybes bei diegti naujus, valdžios sumanytus socialinius konstruktus.
Pereikime prie konkrečių faktų ir mūsų laikmečio.
2025 m. lapkričio 10 d. Seime registruotas vadinamasis Šeimos stiprinimo įstatymo pakeitimo projektas Nr. XVP-970 (toliau – Įstatymo projektas), kuris pagal savo logiką turėtų išskirtinai būti nukreiptas į šeimų stiprinimą, šeimos politikos formavimo stabilumą, tęstinumą, ilgalaikę strateginį kryptį ir t.t., tačiau pasirodo yra priešingai.
Nauja įstatymo projekto redakcija siekiama ne tik suardyti iki šiol nusistovėjusią šeimos politiką Lietuvoje, pakeisti sąvokas, bet ir atverti kelią lobistinėms užsienio organizacijoms veikti nacionalinę šeimos politiką.
Neįtikėtina, tačiau įstatymo leidėjai užsimojo suteikti galimybes nacionalinėje šeimos politikoje veikti kitiems Europos ekonominės erdvės valstybėse įsteigtiems juridiniams asmenims. Įstatymo projekte praplečiama „su šeimomis dirbančių organizacijų“ sąvoka ir taip atveriama nauja, iki šiol teisinio pagrindo neturėjusi, galimybė bet kurioje ES valstybėje įsteigtiems juridiniams asmenims formuoti šeimos politiką Lietuvoje, t.y. veikti srityje, kuri yra išimtinė nacionalinių valstybių kompetencija.
Priėmus naujos redakcijos įstatymo projektą atsisakoma valstybės įsipareigojimų ir vertybinių šeimos politikos orientyrų. Šiuo metu galiojančio Šeimos stiprinimo įstatymo preambulė apibrėžia pagrindinius valstybės įsipareigojimus ir svarbiausius prigimtinės šeimos stiprinimo politikos orientyrus, tarp jų – nuostatos, kad „šeimos pagrindas yra laisvas vyro ir moters apsisprendimas…“, „vyro ir moters papildomumas yra šeimos, kaip pirminės ir prigimtinės bendruomenės bei palankiausios vaiko augimo, vystymosi ir ugdymo aplinkos, kūrimo pagrindas“.
kontroliuoti kalbą reiškia ne tik kontroliuoti žmones, bet ir naikinti senąsias tapatybes, santykius, vertybes bei diegti naujus, valdžios sumanytus socialinius konstruktus.
Preambulėje taip pat pažymimas Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ir LR Konstitucijos reikšmė, išskirtinai pabrėžiant, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Siūlymas panaikinti preambulę yra siekis naikinti darnų ir nuoseklų valstybės požiūrį į šeimą bei jos politiką.
Jei Seimo nariai visgi nubalsuotų už šią naują įstatymo redakciją, kuri galimai yra radikalus šeimos politikos posūkis, klaidinamai pavadintą Šeimos stiprinimo įstatymu, būtų atsisakyta tėvystės ir motinystės papildomumo, kaip vieno iš šeimos stiprinimo politikos įgyvendinimo principų, kurie yra dabar apibrėžti aktualioje įstatymo redakcijoje.
Taip būtų sukurtos sąlygos ir galimybės neatsižvelgti į prigimtines vaiko teises, ypač į teisę turėti mamą ir tėtį. Būtent tėvo ir motinos skirtingumas, viena kitą papildančios tapatybės bei vaidmenys sudaro palankiausias sąlygas visapusiškam vaiko augimui ir raidai.
Įstatymo nauja redakcija užsimota atsisakyti užtikrinti „kartų kaitos“ ir „dvasinės“ šeimos funkcijas. Kaip žinia, dvasinės šeimos funkcijos reiškia ir tėvų teisę nevaržomai rūpintis savo vaikų doroviniu ir religiniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. Taip pat Konstitucinę tėvų teisę ir pareigą auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Tai apimančios nuostatos šalinamos iš dabar galiojančios įstatymo redakcijos.
Galbūt todėl, kad Gyvenimo įgūdžių programos autoriai jau parengė turinį, kaip gi vaikai turi mąstyti, kokiomis vertybėmis bei sampratomis vadovautis ne tik kasdieniniame, bet ir intymiame savo gyvenime? Ir dabar jau ne tėvai, o valstybė bei jos parengti specialistai žino geriau?
Jei toks įstatymas, ironiškai pavadintas šeimos stiprinimo įstatymu, būtų priimtas, būtų panaikinta šeimos stiprinimo programa, kaip atskira valstybės strateginio valdymo sritis. Tai reiškia, jog būsimos Vyriausybės negalėtų reikšmingai įsitraukti į nacionalinės šeimos politikos įgyvendinimą, ji būtų palikta be ženklesnio dėmesio.
Įstatymo projektu siūloma panaikinti Nacionalinės šeimos tarybos, kaip biudžetinės įstaigos, statusą ir palikti ją veikti tik visuomeniniais pagrindais. Taigi, atėmus iš jos menką finansavimą, kuris ir taip yra gerokai mažesnis nei Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, šis kompetentingas ir nepriklausomas šeimos politikos stebėsenos ir analizės centras būtų sunaikintas, nors jis nuo 2020 m. sėkmingai veikia kaip Seimui atskaitinga institucija, atliekanti ekspertinį šeimos politikos vertinimą ir pateikianti pagrįstas išvadas.
Galima daryti prielaidą, kad toks sprendimas kilo ir dėl to, kad iki šiol Nacionalinė šeimos taryba rūpinosi vaikocentrine šeimos politika ir vadovavosi prigimtine šeimos samprata.
Stebint demografinės katastrofos ženklus, toks politikų siekis iš tiesų stebina.
Kai krikščioniškas pasaulis jau daugiau nei du tūkstančius metų žengia į Adventą laukdamas Kūdikio gimimo, „modernioji“ Lietuva iš naujo rašo įstatymus, kur tokie savaime suprantami ir prasmingi žodžiai, kaip šeima, mama, tėtis, vaikas dabar bandomi aiškinti iš naujo.
Galima spėti, kad šiandien vadinamieji moterų teisių gynėjai norėtų „pagelbėti“ ne tik visoms Lietuvos šeimoms, bet ir sudėtingoje situacijoje atsidūrusiai Marijai bei pasiūlytų atitinkamą įstatymo projektą – valstybės finansuojamą abortą. Keista, kai šeimos samprata keičiama taip. Net artėjant Šv. Kalėdoms vizija ir siekiamybė – tik tuščias lopšys.
