Vykstant karui Ukrainoje, kur žudomi visiškai nekalti žmonės, net vaikai, natūraliai kyla klausimų: kur yra Dievas? Jei jis yra mylintis Tėvas, kodėl leidžia vykti tokioms barbarybėms? Dažnam atrodo, kad Dievas turėtų įsikišti ir sustabdyti piktų žmonių daromus nusikaltimus. Panašiais atvejais nelengva būti Dievo advokatu, tačiau pabandykime suprasti, kaip Dievas veikia.
Dievas, sukurdamas žmones, juos apdovanojo protu bei meile ir jiems pavedė valdyti pasaulį. Tačiau Dievas nesukūrė žmonių kaip robotų, negalinčių laisvai spręsti ir veikti. Jeigu mąstantis žmogus neturėtų laisvės, jaustųsi labai nelaimingas. Dėl to žmonės visuomet kovoja už savo laisvę.
Mes, lietuviai, už laisvę esame sudėję didžiausias aukas, ir kokie buvome laimingi devyniasdešimtųjų metų Kovo 11-ąją, kai buvo paskelbta, jog atkuriama Lietuvos nepriklausomybė – būsime laisvi!
Laisvė yra didelė Dievo dovana, tačiau ir sunki, kartais net pavojinga. Iš Senojo Testamento žinome, kad jau pirmieji tėvai blogai pasinaudojo savo laisve, o jų sūnus Kainas nužudė brolį Abelį. Blogai naudodamiesi laisve, mes ne tik nusikalstame Dievui bei žmonėms, bet ir atsiduriame kančios akivaizdoje. Kančia yra natūrali blogai panaudotos laisvės pasekmė; ji priverčia susimąstyti, kad mes kažką darome ne taip.
Jeigu Dievas mus būtų sukūręs tik laikinam gyvenimui žemėje, ko gero, būtume nelaimingesni už neprotingus kūrinius – paukščius ir žvėris, galinčius mėgautis savo egzistencija ir neišgyventi kančios siaubo, kurį išgyvena žmogus. Tačiau Dievas mus apdovanojo nemirtingumu. Mūsų laikinas gyvenimas žemėje, kad ir koks sunkus būtų, palyginus su amžinuoju gyvenimu Dievo artumoje ir kartu tobuloje laimėje, yra tik trumpas mirksnis. Mus, net labai kenčiančius, gaivina amžinojo gyvenimo viltis.
Kančia yra natūrali blogai panaudotos laisvės pasekmė.
Apaštalas Jonas Apreiškimo knygoje aprašo savo regėjimą: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jis man tarė: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju (Apr 7, 9.14). Taigi, mes einame sielvarto ir kančios keliu, bet turime tikrumą, kad jis pasibaigs Dievo artumoje ir „Dievas nušluostys kiekvieną ašarą“ (Apr 7, 17).
Evangelijoje pagal Joną randame viltį teikiančius Jėzaus žodžius: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos“ (Jn 10, 27–28). Mums tik reikia saugoti savo ištikimybę Jėzui, o kai suklystame, skubėti išbaltinti savo sielos drabužį Avinėlio kraujyje, priimant Sutaikinimo sakramentą.
Dievo žodis kviečia mus nuolat prisiminti amžinąjį gyvenimą, tuomet net didžiausi sunkumai bei kančia tampa pakeliami mūsų žmogiškoms jėgoms. Jėzaus mokiniai, pasiųsti eiti į pasaulį ir skelbti Evangelijos, sutiko daugybę prieštaravimų ir persekiojimų, bet nepaliovė vykdyti skirtos misijos, nes tikėjo: kaip Jėzus prisikėlė, taip ir jiems yra skirtas prisikėlimas ir amžinas gyvenimas.
Apaštalų darbų knygoje skaitome apie Paulių ir Barnabą, susidūrusius su žydų priešiškumu. Girdėdami piktžodžiavimus apaštalai nesutriko, bet drąsiai kalbėjo: „ʽPirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo žodis; kadangi jūs jį atmetate ir patys laikote save nevertais amžinojo gyvenimo, tai mes kreipiamės į pagonis.ʼ Tai girdėdami, pagonys džiaugėsi ir šlovino Viešpaties žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji amžinajam gyvenimui“ (Apd 13, 46-48).
Tegaivina ir teteikia džiaugsmą ši amžinojo gyvenimo perspektyva – mes esame amžinojo Dievo vaikai ir mūsų laukia ne nebūtis, bet amžinas gyvenimas.
Šis Gerojo Ganytojo sekmadienis yra skirtas maldai už pašaukimus į kunigystę ir Dievui pašvęstąjį gyvenimą. Labai svarbus pašaukimas į santuokinį gyvenimą, nes Lietuvai ir Bažnyčiai reikalingi geri tėvai, bet nemažiau reikalingi pašaukimai į kunigystę. Viešpatie, pažadink jaunose širdyse norą pasišvęsti Tavo ir žmonių tarnystei.
