Sveikinimų metas…
Ir aš gavau sveikinimą su šventėmis. Ne šiaip sau. Iš savosios alma mater, kuriai esu dėkingas už daugelį dalykų. Vis tik mokiausi ten, ir kitus mokiau. Ir dirbau. Ir buvo gerai. Ir myliu tą alma mater.
Ir už sveikinimą su šventėmis dėkoju, nes išties malonu. Tik nesupratau, su kokiomis šventėmis? Peržiūrėjau įdėmiai. Sveikinimo vaizdinėje dalyje šmėžavo metų laikams neutraliai pasirėdę besišypsantys studentai, rūpestingi dėstytojai su visu žaviu rektoriumi.
Kadangi šventės buvo panaudotos kaip moteriškos giminės daiktavardė, galėjau dedukcijos metodu numanyti, kad sveikina tikrai ne su gimtadieniu (Jėzaus?) ar valstybės griuvimu (SSSR?) ar kokiu kitu ženkliu įvykiu. Turi būti juk kažkas nevyriškos lyties…
Kadangi esu naivus, tai ir paklausiau. Ne pagrindinių sveikintojų – jie neatsakinėja į naivius klausimus, paklausiai tų siuntinėtojų. Su kokiomis čia šventėmis, gal galima patikslinti? Atsakyta buvo lyčiai neutraliomis kalbos dalimis, vadinamomis jaustukais ir ištiktukais…
Gal su Kalėdom, nes laikas toks? Atsako – gal ir su Kalėdom. Bet nebūtinai, jei nenori. Gal šiaip su žiemos šventėm. Ar tokios yra? Yra, jei nori. Bendrai, nežinia, jei kelias dienas neini į darbą, tai šventės. O kokios tai, sugalvok ir nesuk galvos. Pats žinai, kad Kalėdos, bet taip negalima sveikinti. Nežinau kodėl negalima, bet negalima. Ne, neuždraudė, bet, sako…. bet ne tik su Kalėdom. Kaip kas nori…
Taigi, gavau sveikinimą su šventėmis, kurias turiu pats sau sugalvoti, nors tiesa sakant, visi žino, kad nieko sugalvoti nereikia. Kur kas geriau, nei F. Kafkos romano herojui, kuris turėjo sugalvoti sau nusikaltimą, bet vis tik kažkaip keista. Neeuropietiška sakyčiau…
Europos integracijos institucijose dažnai girdžiu šūkį: „Daugiau Europos!!!“. Tikrai geras šūkis, reikia daugiau Europos, reikia daugiau visko, kas mus daro europiečiais.
Asmeniškai pasakysiu, man gera būti europiečiu, ir norėtųsi, kad būtų dar geriau. Tačiau garbi Europos Komisija, kuriai, matyt, priklauso iniciatyva turėti daugiau Europos, šiemet nutarė pasiūlyti iš savo gyvenimo išbraukti Kalėdas, stengtis neminėti Jėzaus, Marijos ir Juozapo.
Asmeniškai pasakysiu, man gera būti europiečiu, ir norėtųsi, kad būtų dar geriau.
Iniciatyva nepavyko, Europos Parlamentas kone vienu balsu riktelėjo, kad Kalėdos bus. Klausiau pasisakymų, ir džiaugėsi širdis. Iš tiesų, niekas negali paneigti, kad be Kalėdų mes tikrai daug mažiau europiečiai.
Vadinasi Kalėdų turėjimas yra tikrai – daugiau Europos. Gerai, kad institucijos per savo kvailumą Kalėdų neanuliavo…. nors nors… Iš tų institucijų ateinantys sveikinimai vis dar sako „season greetings“, kažkokie sezoniniai… ir imi abejoti, ar tose institucijose tikrai norima daugiau Europos.
Dar pagalvojau… Juk ir ta alma mater, ir institucijos buvo sukurtos žmonių, kurie žinojo, kaip šventės vadinasi, žinojo, tikiu, kad tos šventės yra Jėzaus gimtadienis, ir kad tas Jėzus, tai ne šiaip sau sezoninis reiškinys. Tai Dievo Sūnus.
O jei kas pamiršo, tai Europos parlamentaras, beje, buvęs to Parlamento pirmininkas Antonio Tajani diskusijos metu priminė, kad ir tos dvylika žvaigždžių Europos vėliavoje yra Mergelės Marijos vainikas. Tik ne koks zodiakas, kaip sako, deja, nepykit už žodį, euroneišmanėliai ir horoskopininkai, o tikras tikros Mergelės, kurios vardas irgi reiškia daugiau Europos.
Daugeliui tikrai žinomas kunigas Ričardas Doveika viename iš kalėdinių sveikinimų pasakė visiems žinomą tiesą – gyvename krikščioniškoje civilizacijoje, kuri išties sukūrė arba leido sukurti viską, ką turime šiame pasaulyje, tame tarpe ir demokratiją, juk demokratija atsirado ir iki šiol klesti daugiausiai ten, kur yra krikščionybė.
Kaip šioks toks politologas pasakysiu, kad yra pasaulyje ir nevisai krikščioniškų demokratijų (kaip kad kokioje Japonijoje ar Taivane, bet šios šalys savotiškai pasiskolino europietiškos demokratijos modelį), bet iš esmės sutinku, kad šiandieninė demokratija yra krikščionybės produktas. O jos didieji priešai taip pat.
Šiandien girdime daug graudžių verksmų apie demokratijos nuosmukį. Verksmai ne be pagrindo, tačiau verksmai iš esmės beprasmiai, nes juose nematyti nei nuosmukio diagnozės, nei demokratijos ligų gydymo strategijos, nei profilaktikos. O juk esmė tai visai paprasta – demokratija dūsta ir miršta, nes yra dusinamas jos idėjų ir energijos šaltinis – krikščionybė, o jei ir nevisai uždusinamas, tai nutraukiamos jungtys tarp krikščionybės ir jos produktų.
Vienas iš Europos integracijos ideologų – Robertas Schumanas teisingai sakė, kad demokratija turi būti arba krikščioniška arba… ji ne demokratija.
Šiandienos Europos ideologai teigia, kad tipinė „standartinė“ demokratija turi būti liberali. Pastarasis žodis savaime nėra blogas, tačiau turi daug reikšmių ir šiuo atveju reiškia veikiau priešiškumą, o ne palankumą krikščionybei.
Taigi, jei norite, kad demokratija būtų geresnė, darykitės labiau krikščionys, jei norite, kad Europoje būtų daugiau Europos, švęskite Kalėdas ir kitas krikščioniškas šventes.
Tai va, Jėzau, tau metų per du tūkstančius ir mes tave gražiai minime!!! Kai tu anuomet atėjai, demokratijos nebuvo.
Džiaugiuosi, kad dauguma sveikinančių šiomis dienomis vis tik žino, su kokiomis šventėmis sveikina ir net kokia proga ta šventė atsirado. Tai va, Jėzau, tau metų per du tūkstančius ir mes tave gražiai minime!!! Kai tu anuomet atėjai, demokratijos nebuvo jokios, dabar ji yra… Na, tokia nusmukus – apsmukus, bet vis tiek gerai.
Jau tolimais nuo dabarties 800-siais Viešpaties metais popiežius Leonas III būtent per Kalėdas karūnavo tokį Karolį, kuriam vėliau buvo lemta tapti Karoliu Didžiuoju. Dabartiniai Europos integracijos istorikai paprastai nuo šio valdovo darbų pradeda pasakojimus apie Europos integracijos naudą. Išties Karolis Didysis padarė daug, kad mumyse ir šiandien būtų daugiau Europos. O pradėjo nuo Kalėdų.
P. S. Buvau pabaigęs šį rašinį, kai mano elektroninio pašto dėžutės signalas cyptelėjo apie naują žinutę. Ir štai: su Kalėdomis pasveikino mano draugai iraniečiai, beje, tikri musulmonai. Labai gražiai, be jokių sezoninių išsisukinėjimų. Organizacijai, kuri sveikino, beje, vadovauja moteris, ir jos vardas Miriam. Kaip Marija. Ir tame sveikinime yra tikrai daugiau Europos, nei aname, apie kurį rašiau šio teksto pradžioje.
