Prieš kelis šimtus metų Lietuvos Didysis kunigaikštis (tuokart turėjęs ir kitokių gerbtinų titulų) Jonas Sobieskis, besiruošdamas mūšiui prie Vienos, dalį savo brangaus valdovo laiko paskyrė maldai. Prašė Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimo kovoje prieš politikos, ideologijos ir tikėjimo priešus, kurie kėlė rimtą grėsmę visai europietiškai civilizacijai.
Liudininkai byloja, kad anuometinio mūsų valstybės vadovo tikėjimas buvo tvirtas, malda nuoširdi, aplinkiniai ją palaikė savo maldomis, o mūšis, ilgainiui nulėmęs Europos istoriją, pasibaigė minėto kunigaikščio ir jo sąjungininkų pergale.
Prisiminiau šį epizodą dalyvaudamas dabartinio šalies vadovo surengtuose Nacionaliniuose Maldos pusryčiuose. Džiaugiuosi, kad jie vyksta ir kad malda mums-politikams, įskaitant ir valstybių vadovus, yra nesvetima. Tiesa tiesa, čia pat sutramdžiau savo džiaugsmą pagalvojęs, kad vieša malda prieš mūšį ar kokį svarbų politinį momentą ne vienam pasirodytų keista ar net juokinga, o ir iš komentarų „tinkluose“ matosi, kad anie Sobieskio laikai seniai praėjo. Valstybių vadovai meldžiasi nedažnai, o ir aplinkiniai juos retai palaiko. Valstybės nebenori vadintis krikščioniškomis, o politikai pasifotografuoja prieš rinkimus su vyskupais ir vietiniais klebonais, bet nelabai tiki, kad iš to bus kokia politinė nauda (yra tokia sąvoka!). Prieš keliolika metų Europos politikai svarstė, ar Europos krikščioniška dvasia yra prigimtinė bei vertybinė, ir nusprendė, kad ne.
O jei ne, tai kas?
Šiandien pasaulyje (o Europoje tai ypač) daug kalbama apie vadinamą teisės viršenybę, kuri, kaip kartais kalbantiems atrodo, yra didžioji vertybė, turinti atnešti žmonėms visišką laimę. Juk jei teisinga, kai gerai! Yra net norinčių įvesti teisės (ar įstatymo?) diktatūrą, yra šalių, (čia į rytus nuo mūsų), kur teisingumo ministerija ir teismai priskiriami vadinamosioms jėgos struktūroms… Taip teisinga, kad net … per jėgą.
Kita vertus, jei teisės viršenybės nėra, tai jau su valstybe viskas blogai. Štai, iš Briuselio sakoma, kad Lenkijoje ir Vengrijoje kažkaip pradingo teisės viršenybė, ji gali dingti Slovėnijoje, o jei kaip nors ne taip pasibaigs rinkimai, tai ir dar kokioje nors šalyje. Ir tai ne kur Afrikoje, o respektabilioje Europos Sąjungoje.
Straipsnio apimties aiškiai nepakaktų išnagrinėti visoms teisės viršenybės statuso peripetijoms, tad apsiribosiu dviem trumpais komentarais.
Tarptautinės sutartys nesako, kad jomis panaikinama šalių Konstitucija arba ji nebetampa Pagrindiniu įstatymu
Vienas – paprastesnis – apie viršenybės viršumą. Gerai, kai žinome, kad įstatymas visada viršesnis už ministro nutarimą ar sodų bendrijos susirinkimo sprendimą. Suprantame, kad raudonas šviesoforo signalas sankryžoje „viršesnis“ už fundamentalią žmogaus teisę laisvai vaikščioti planetos paviršiumi. Ir t.t. ir pan. Tarptautinės sutartys yra viršesnės už nacionalinę teisę tuose momentuose, kurios sutartys apibrėžia. Tarptautinės sutartys nesako, kad jomis panaikinama šalių Konstitucija arba ji nebetampa Pagrindiniu įstatymu. Jai taip sako, tai jau ne sutartis, o koks aneksijos aktas. Su Europos Sąjunga formaliai viskas gerai – stojimo sutartis apibrėžia, kurias gyvenimo sferas deleguojame bendrijai, kurias pasiliekame savo atsakomybei. Jei atsiranda kas naujo ir anksčiau nenumatyto, dėl to reikia susitarti ir tiek. Problema ta, kad užuot sutarę, imame rietis dėl teisės viršenybės ir kaltinti vieni kitus demokratijos stoka. Būtų galima pasakyti, kad tai tik politinės kultūros stoka, bet, deja, šuo pakastas ne čia.
Tai peršasi tas antras komentaras. Teisė nėra tikslus mokslas, ir dažnai mūsų gyvenimą lemia ne teisės tekstas, o jo interpretacija. Sako, ne įstatymo raidė, o jo dvasia, nes raidėmis viso gyvenimo išrašyti neįmanoma. Kitaip sakant, ne Raštas, o Rašto aiškinimas. O Rašto aiškinimas turi savo vardą. Tai – ideologija. Ir ne teisės viršenybė bus jungia ar mums kiša koją. Tai ideologijos viršenybė. Net pasakyčiau dar bendriau – koją kiša pasaulėžiūra.
Tie lenkai su vengrais Briuseliui yra „blogiečiai“ ne dėl to, kad ne taip užrašyti kai kurie žodžiai. Kitose ES šalyse su tais žodžiais irgi ne viskas blizga, gerai pažiūrėjus, rasime labai keistų dalykų dėl visokių ten mažumų, teisėjų ar prokurorų skyrimo, vaikų teisių ar tėvų pareigų. Tačiau tie lenkai su vengrais yra blogiečiai dėl pažiūrų. Jie negalvoja, kad demokratija būtinai turi būti liberali, o žmogaus lytį lemia kiekvieno individo apsisprendimas. Beje, dėl abiejų minėtų dalykų ir dar daugelio kitų nebuvo susitarta, kas juos tvarko – valstybė ar sąjunga. Jei minėtose šalyse pasikeis valdžia, o su ja ir pažiūros,
įstatymų labai keisti nereikės. Viskas bus gerai… tad ne teisės čia klausimas. O jei kokioje kitoje šalyje rinkėjų valia bus nutarta, kad demokratija gali būti nebūtinai liberali (pavyzdžiui, krikščioniška), jei kokie prancūzai kitąmet išrinks neliberalų prezidentą, pavyzdžiui, tai vėl imsime kalbėti apie teisės viršenybę, nors kalbėti reikia ne apie tai.
Prisipažinsiu, kad jaučiu neapykantą kai kuriems dalykams, ir nesidroviu neapykantos žodžių. Nekenčiu sovietinės sistemos, nekenčiu už mūsų tautos pavergimą, už pasaulinį karą, nekenčiu asmeniškai už savo tėvų likimą ir sulaužytą savo jaunystę. Dabartinė demokratija manęs tikriausiai neapkaltins neapykantos kalba, bet gali pasirodyti ir tokia jos omikroninė atmaina, kuriai pasirodys kitaip. Nepakeitus jokio įstatymo. Tik dėl ideologijos ar pažiūrų viršenybės.
Antrojo Pasaulinio karo metais amerikiečiai pastebėjo, kad malda prie pusryčių stalo gali suvienyti net didžiausius politinius priešininkus
Turiu savo pasiūlymą dėl viršenybės. Antrojo Pasaulinio karo metais amerikiečiai pastebėjo, kad malda prie pusryčių stalo gali suvienyti net didžiausius politinius priešininkus. Tikėjimas galiausiai yra pati didžiausia viršenybė, kuri lengvai paaiškina, kad nesutarimai dėl kitų viršenybių yra tik rietenos. Džiaugiuosi, kad turime Maldos Pusryčius ir Maldos grupę Seime. Bandau įsivaizduoti, kaip Seimas ar visas Europos Parlamentas savo posėdį pradeda malda. Tai ir lenkai atrodo geresni ir vokiečiai neblogesni. Sakysit, liguistos fantazijos, bet dar drąsiau pagalvojus, tai anais besimeldžiančio Sobieskio laikais Europos kontekste ta mūsų kunigaikštystė atrodė labai ir labai neblogai.
