Kunigai turi teisę kalbėti apie politiką, kaip ir visi kiti žmonės, bet politikų – merų, premjerų, Seimo narių ir prezidentų – nedera rinktis pagal tai, kiek uoliai jie fotografuojasi bažnyčioje, – mano kunigas, disidentas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Robertas Grigas.
Neseniai buvęs Konstitucinio Teismo vadovas, dabar Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto teisės fakulteto dekanas, Dainius Žalimas viešai pasipiktino, kad kunigai drįsta „lįsti į politiką” ir skalbti „antikonstitucines idėjas”. Nes mes, kaip teigia maestro, gyvename pasaulietinėje valstybėje. Ką Jūs į tai? Kur yra riba tarp katalikų kunigo nuomonės raiškos ir „lindimo į politiką”?
-Į pono D. Žalimo teiginius daugybę kartų atsakyta ir vyskupų, ir visuomeniškai aktyvių kunigų, ir pasauliečių katalikų viešuose pasisakymuose dalyvavimo politikoje temomis. Tai net nesinori kartotis, nes kas norėjo – išgirdo, o kas dėl įvairių motyvų negirdi – iš naujo klaus to paties. Nebent galima tiktai paryškinti KT buvusio pirmininko poziciją galėtų du retoriniai klausimai: Ar, priimdami šventimus, kunigai Lietuvoje netenka dalies savo pilietinių teisių? Ar tai, kad gyvename pasaulietinėje valstybėje, reiškia, kad daliai piliečių (šiuo atveju, krikščionių dvasininkų) nesuteikiamos kai kurios konstitucinės teisės?
Kur dar kunigams negalima „lįsti”? Merai, prezidentai, ministrai, Seimo nariai nevengia fotografuotis ir filmuotis Kauno Sobore, Vilniaus arkikatedroje. Tai politinių viešųjų ryšių dalis. Gal politikai kartais „lenda į religiją”, kai tai naudinga?
-Dėl politikų gretinimosi prie Bažnyčios, dalyvavimo viešose pamaldose – man regis, per 30 metų atkurtos Nepriklausomybės dauguma tikinčiųjų jau išmoko atsirinkti, kurių viešųjų asmenų religingumas nuoširdus, neproginis, pasireiškiantis ir pastovia tikėjimo praktika, ir gerais darbais, ir atitinkamu balsavimu už krikščioniškas vertybės įtvirtinančius įstatymus. Manau, tokius asmenis Bažnyčios žmonės turėtų pastebėti ir rinkimuose palaikyti. Taip ir patarčiau parapijiečiams.
Dabartinis Kauno meras Visvaldas Matijošaitis mišių nevengia. Jūs, kaip atidžiai politiką stebintis kunigas, galite pasakyti – ar padės jam tai rinkimuose? Kitas politikas interviu gyrėsi, kad suremontavo savo pinigais kelias bažnyčias. Dar kitas akcentavo, kad, jam būnant meru, bažnyčios buvo suremontuotos. Čia argumentas, renkantis politiką?
-Žinoma, kad ne. Jeigu politiko „maldingumas“ staigiai prabunda prieš rinkimus (o po jų vėl nežinia kur dingsta) – tai gali nuteikti įžvalgesnius tikinčiuosius netgi ironiškai. Ir suveikti priešingai, negu kandidatas galbūt vylėsi. Politikus, valdininkus turėtume rinktis ne pagal jų formaliai deklaruojamą konfesinę priklausomybę, o pagal jų gerą valią ir kompetenciją, išreikštą jau nuveiktais darbais piliečių labui. Tik ne parodomuoju pamaldumu.
Pats asmeniškai sulaukiate priekaištų dėl „lindimo kur nereikia“?
-Beveik kasdien tokių priekaištų susilaukiu. Kaip ir sovietmečiu. Priimu tai kaip tendencingą, neteisėtą cancel culture (liet. nutildymo kultūros) taikymą. Ji, deja, būdinga ne tik Lietuvai, bet ir išvis dabar madinga Vakaruose.
