Prezidento Gitano Nausėdos sveikinimas, perskaitytas LVI konferencijoje „Šeima – visuomenės ir valstybės pagrindas. Sutarimo link“.
Jūsų Ekscelencija Arkivyskupe Gintarai Grušai,
Jūsų Ekscelencija Arkivyskupe Kęstuti Kėvalai,
Gerbiamieji,
sveikinu visus šios prasmingos ir aktualios konferencijos organizatorius bei dalyvius.
Gyvename laiku, kai vyksta daugybė vertybinių pokyčių ir lūžių. Neaplenkia jie ir mūsų šeimų.
Šeimos instituciją vis dažniau bandoma pateikti ne kaip vertybę, kurią reikia visapusiškai stiprinti, o kaip problemą, iš kurios, neva, privalu išlaisvinti žmogų. Kodėl?
Juk mūsų šeimose šimtmečiais formavosi gražiausi heroizmo ir didvyriškumo pavyzdžiai. Lietuvių karo dainose išaukštintas kone sakralus vaikų ir tėvų, brolio ir sesers ryšys. Nes gindami valstybę žmonės pirmiausia gina savo šeimas. Ir gindami šeimas gina valstybę.
Kartais žiūrint į mūsų tautos, mūsų valstybės istoriją gali atrodyti, kad iki šiol išlikome tik dėl stebuklo.
Ne, išlikome drąsiai kovojančių brolių ir sūnų, mylinčių motinų, rūpestingų tėvų, išmintingų ir kantrių senelių dėka. Nes net ir gūdžiausiais priespaudos metais šeimose buvo puoselėjama gimtoji kalba, perduodama meilės laisvei, Tėvynei ir savo artimui dvasia.
Todėl tauta ir valstybė yra stipri tiek, kiek stipri šeima.
Tai suprato ir sovietų okupantai. Todėl siekiant palaužti tautą ir buvo nusitaikyta į patį valstybės ir visuomenės pagrindą – šeimą.
Prievartinė kolektyvizacija, ideologizuotas švietimas, kartų supriešinimas ir per amžius saugotų ir puoselėtų vertybių, tradicijų naikinimas turėjo išauginti naująjį žmogų, kurio auklėjimu, pasaulėžiūros formavimu rūpintųsi ne tėvai, o valstybė. Būtent todėl norint valdyti žmogų vietoj pasiaukojimo buvo būtina įskiepyti egoizmą, išplėšti jį iš šeimos. Nes vien savo interesais ir gerove besirūpinantis atomizuotas individas nesiaukos ir negins valstybės.
Iki šiol jaučiame viso to pasekmes.
Labai simboliška, kad šią konferenciją globoja Vilniaus ir Kauno arkivyskupai.
Bažnyčios vertybės ir principai Lietuvai visada reiškė daug. Viltimi ir stiprybe jie tapdavo nelaisvės ir priespaudos metais, kai žmonės dėl savo tikėjimo ir įsitikinimų kentėjo priespaudą ir patyčias. Būtent Bažnyčia likdavo tuo dvasiniu vertybiniu orientyru, kuris padėdavo išsaugoti mums savo tapatybę.
Kurdami Gerovės Lietuvą, privalome suvokti, kad šeimai šiame procese skirtas ypatingas vaidmuo. Finansinės ir moralinės paskatos šeimoms ne trukdo, o įgalina įgyvendinti teisingumą ir laisvės principus.
