Stebėdamas rinkimus (ar, kaip aš sakau, besistebėdamas rinkimais) vadinamoje Lotynų Amerikoje, netyčia stabtelėjau ties vieno šmaikštuolio karikatūra, gana tiksliai apibendrinančia visus tų kraštų (pasi)rinkimus.
Piešinyje pavaizduotas prezidento rinkimų nakties televizoriaus ekrano stop kadras, matosi, kiek balsų gavo kiekvienas iš trijų (kad būtų paprasčiau) kandidatų pirmame rinkimų ture, suskaičiavus 98 procentus balsų. Kandidatai – labai taikliai parinkti šiandieninio politinio gyvenimo tipažai. Ir jų vardai ne šiaip sau.
Pirmasis – Eduardo Honesto de Freitas – išsilavinęs intelektualas, universiteto profesorius, baigęs teisės ir politikos mokslus, neturintis biografijoje jokių „dėmių“, žadantis gerinti švietimą, saugoti gamtą, rūpintis visų sveikata.
Antrasis – Carlos Capone da Silva – „sėdėjęs“ už korupciją, finansuojamas organizuotų nusikaltėlių pinigais, žadantis įteisinti kyšius, „nereglamentuojamus“ sandėrius ir narkotikų prekybą.
Trečiasis – Diego Hitlerio de la Junta – karinę uniformą vilkintis vyrukas – netolimos praeities karinio diktatoriaus sūnus ar sūnėnas, žadantis šaudyti be teismo tvarkos vardan, sterilizuoti nelojaliuosius ir „išvalyti“ šalį nuo visokių migrantų. O rinkimai vyksta tipinėje regiono šalyje, kur, kaip numanote, žmonės sako, esą krikščionys, stropiai lankantys bažnyčią ir nepamirštantys kitų šventų pareigų.
Dabar stabtelėkite, užsimerkite, ir pagalvokite, kuris kandidatas laimi. Stop kadras byloja, kad teisuolis profesorius surinko tik 3,47 procentus. Mafijos atstovas gavo 48,12, o uniformuotasis – 48,41 procentą. Tad antrame ture laukia demokratinis pasirinkimas tarp mafijos ir chuntos. Paklausite, o kur visokie ten liberalai, socialistai, anarchistai, hedonistai ir kita politikos klasika. Tai lyg kokie išmirštantys dinozaurai – dabar XXI amžius, ir šio amžiaus pasirinkimai kitokie.
Galite apsiraminti sakydami, kad tai niekis, tai viso labo tolima Lotynų Amerika, kurios žmonės yra neišsilavinę, nematę mūsų europietiško rojaus ir mūsų laimingo gyvenimo. Bet… Pasižiūrėję į save, pamatysime, kad ir mūsų kraštuose ne kitaip. Dar prieš kelis dešimtmečius mylimų partijų pavadinimai „lūždavo“ nuo visokių demokrat-, liberal, social- epitetų.
Šiandien vyrauja visokie „nesisteminiai“ sambūriai, lygos, žvaigždutės, viltys ir aušros… Iki mafijų ir chuntų labai netoli. Aišku, esame politiškai korektiški, ir visur, kur tik reikia (o vis dažniau ir kur nereikia), tvirtiname, kad demokratija amžina ir jau mes tai jos niekam, niekada nei už ką… Garsiai sakome, kad tuo tikime labai labai, nors iš tikro tai nelabai. Ir už tuos vadinamus demokratus balsuojame vis atsargiau. Jie turėtų būti labai skirtingi, o tokie panašųs…
Prieš kelias dienas perskaičiau rimtame portale „gilų atodūsį“ apie Europoje artėjantį „rinkimų ciklą“. Starto šūvis jau iššautas – pirmalaikiai rinkimai Ispanijoje. O toliau maratonas – nuo Prancūzijos iki Suomijos per Graikiją, Lenkiją ir Italiją, – daugiau nei pusė visų Europos Sąjungos piliečių iki 2027 metų pabaigos išrinks naujus nacionalinius lyderius. Kaip demokratijos šalininkas turėčiau džiaugtis proga rinktis ir „atnaujinti Žemės veidą“, bet kaip realistas su sava patirtimi suvokiu, kad rinkimų ciklas yra šiandieniniams demokratams labai sunkus metas – reikės kažką žadėti, kažkam ramybės vardan pameluoti, kažkam „užkirsti kelią“, kažką naujo sugalvoti, kalbant apie tas pačias senas vertybes.
Galiu pasakyti, kas tikrai išsipildys – bus dar viena „vargo vakarienė“ dėl koalicijų, opozicijų, investicijų ir kitokių -icijų, verkšlenant, kad „neklystantys“ rinkėjai buvo suklaidinti ir išrinko ne tuos. Galite pamiršti visokias ideologines priešpriešas, svarbu surinkti daugumos „aritmetiką“. Tikrai nereikia mums chuntų ir mafijos, bet labai gaila, kad ir tos klasikinės politikos nebereikia. Sakantys, kad nėra už ką balsuoti, nėra jau tokie neteisūs…
Nūnai netyla kalbos ir verksmai apie griūnančią ar jau sugriuvusią Pasaulio Tvarką. Gandai apie griūtį visai teisingi, bet neteisinga teigti, kad tą tvarką sugriovė kokie nors lyg pilypai iš kanapių iššokę veikėjai. Tvarką sugriovė rinkėjai. Sakėte, kad jie neklysta, tad priimkite jų pasirinkimą už tiesą… Iš savo patirties žinau, kad būti tokiu politiku, kaip moko vadovėliai, yra vis sunkiau ir visiškai neproduktyvu. Būti, kaip tas trijų procentų profesorius.
Gandai apie griūtį visai teisingi, bet neteisinga teigti, kad tą tvarką sugriovė kokie nors lyg pilypai iš kanapių iššokę veikėjai. Tvarką sugriovė rinkėjai.
Vadovėlinė politika aiškindama, kokia turi būti politika, veda save į savižudybę. Jos metodai seniai neveikia, nes jų sprendimai, įkalinti visokiuose blogio „prevencijose“, politiniame korektiškume, baimėje ne ten pasukti ir ne taip pasakyti. Patys politikai daug metų aiškino, kad jie negali vykdyti rinkėjų pageidavimų, nes tie pageidavimai dažniausiai yra… korupciniai. Ne jie kuria šį pasaulį, tik dar vaizduoja, kad kuria…
Skamba nekaip. Turėčiau gal kiek piktai pasidžiaugti, nes pranašavau, kad taip bus. Kai prieš ketvirtį amžiaus išleidau knygą „Dinozaurėjanti Europa“ su liūdnomis pranašystėmis, buvau baramas, kad niekus pranašauju. Aha, dabar patys matote. Bet kadangi man pačiam laisvė ir teisė rinktis buvo tai, kas iš manęs padarė žmogų, nesidžiaugiu. Nesidžiaugiu ir politika, bei jos „senienomis‘. Priminsiu, ką jau sakiau.
Visa mūsų politinė gyvensena paseno, tad ir balsuojama ne už vadinamas tradicines partijas ar jų statytinius. Europos Sąjunga – puiki mašina, kurianti taikų, lengva ir sotų gyvenimą, buksuoja, nes pasaulis nei taikus, nei sotus, veikiau plėšrus ir linkęs veikiau eiti palėbauti nei padirbti. Ir dar „pariaušėti“, jei kas ko laiku nedavė… Kai sena tvarka jau negalioja, o naujos nėra, tvarką daro mafijos ir chuntos – vilioja lyg kokie telefoniniai sukčiai ar netikri lengvo išganymo pranašai.
Savo paskaitų kursą studentams dažnai pradedu klausimu, kaip čia yra, kad pasaulyje turime vis daugiau protingų būtybių (jau per aštuonis milijardus), bet mūsų sprendimai… kaip čia pasakius korektiškai… Prieš gerą dešimtį metų vienas mano rinkėjas sakė, kad jau turėjome valdžioje viską – ir akademikus ir verslininkus ir išminčius ir kvailius, visi kažką gelbėjo, bet jei šalis ir gelbėjosi, tai ne dėl jų pastangų. Sakė, reikia Mesijo… bet jo neišrinksi, jis turi pats ateiti, jei kantriai ir nuoširdžiai tuo tikėsime. Tada pagalvojau, juokauja. O gal ir nejuokavo?
